Берберова Нина Николаевна
Apie:

Rusų prozininkė. Gimė Peterburge 1901 m. rugpjūčio mėn. 8 d. tarnautojo šeimoje. Nuo vaikystės mokėsi namuose, vėliau gimnazijoje. Po revoliucijos 1919 m. mokėsi Rostove prie Dono, vėliau grįžo į Peterburgą. 1922 m. gavo leidimą kartu su Chodasevičiu (vėliau jis vedė  ją) vykti į užsienį. Apsistojo Italijoje pas Gorkį, vėliau persikėlė į Paryžių. 15 metų dirbo laikraščio „Poslednyje novosti“ bendradarbe, kur spausdino ir savo kūrinius. Vėliau išėjo romanai „Paskutiniai ir pirmieji“ Последние и первые, 1930), „Leidžiančioji“ (Повелительница, 1932), „Be saulėlydžio“ (Без заката, 1938). Vėliau rašytojos vardą labai išgarsino romanas apie kompozitorių Čaikovskį „Čaikovskis. Vienišo gyvenimo istorija“ (Чайковский. История одинокой жизни, 1936).

Antrojo pasaulinio karo metais gyveno okupuotoje Prancūzijoje. Po karo redagavo laikraščio „Ruskaja mysl“ literatūrinius puslapius. 1948 m. jos apsakymus spausdino JAV „Novyj žurnal“. 1950 m. persikelia gyventi į JAV. Nuo 1958 m. pradėjo dėstyti Yale  ir Prinstono universitetuose. 1969 m. anglų ir rusų kalbomis iš spaudos išėjo rašytojos autobiografinė knyga „Mano kursyvas“ (Курсив мой). Paskutinių metų svarbiausias kūrinys „Geležinė moteris“ (Железная женщина, 1981). 1986 m. dar išėjo daug šurmulio sukėlusi knyga „Žmonės ir ložės. Rusų XX amžiaus masonai“ (Люди и ложи. Русские масоны XX века). Paskutiniais metais Berberova Nina Nikolajevna profesoriavo Prinstono universitete. Ji mirė Filadelfijoje 1993 m. rugsėjo mėn. 26 d.