Žodžiai ir muzika, ir...

1.

Robertas pasilenkė dar žemiau, stengdamasis pamatyti lavono veido išraišką. Ne pats maloniausias vaizdas, tačiau tenka dar ne tokių ištverti. Šis gulintis vyrukas bent jau buvo nesužalotas, sveikas nuo plaukų pašaknų iki kojų panagių – iš pirmo žvilgsnio. Kas žino, ką ten morge iššniukštinės moteriškės...  Jo pareiga joms pasakyti, kad „iš pirmo žvilgsnio – infarktas“. Daugiau nieko. Nes kuo daugiau savo niekam nereikalingos nuomonės ataskaitoje prirašys, tuo ilgiau teisintis, jeigu kas nors prisikabins vėliau. Argi mažai žmonių šiais laikais miršta nuo ankstyvų infarktų?
- Tai kaip, detektyve? – pasmalsavo ponas Prunas – maždaug septyniasdešimties metų senukas, kuris ir iškvietė jį pažiūrėti įtartinai tylaus kaimyno. – Ką pamatėte?
„Lavoną“ – norėjo kiek piktokai atšauti Robertas, tačiau susilaikė ir tik pasikrapštė penkių dienų senumo šerius, mąstydamas apie tai, kad jam jau nusibodo infarktų pakirstas jaunimas, išsipleikęs prie savo kompiuterių. Vieniems širdis neišlaiko, kiti venas persipjauna, treti ir ketvirti apanka nuo monitorių, o tada bando savo namuose susirasti  pamestą mobilų telefoną ir išsikviesti greitąją pagalbą, ko pasakoje užkliūva už neteisingos interjero detalės ir nusirita nuo laiptų. Ir kokio velnio jie visi sulenda į antrus aukštus?..
- Infarktas, - atsiduso Robertas, viena akimi žvairuodamas į senį. – Ne pirmas toks. Deja, ir ne paskutinis. Į pastatą niekas neįsibrovė...  Žinote, jauni žmonės  įpranta prie kompiuterių leisti laiką, o suaugę dažniausiai šio įpročio neatsisako. Dėl per menko judėjimo dažnam išsivysto įvairios ligos. Infarktas – pats dažniausias tokio gyvenimo galas...
Jis įkišo ranką į kišenę, ieškodamas cigarečių pakelio. Jo ten nebuvo. Robertas prisiminė (jau dešimtą kartą šiandien), kad meta rūkyti. Terapeutas jam žadėjo, kad refleksai kurį laiką įnirtingai kamuos. Tik nesakė, kad bus tokie stiprūs.
Jis vos susilaikė nesusikeikęs.
- Infarktas – tai gerai, - atsiduso ponas Prunas ir tuojau pat susigriebė. – Ne... nesupraskite manęs klaidingai, detektyve. Tiesiog pamaniau, kad geriau infarktas kaimynystėje, negu žmogžudystė. Juk suprantate?
- Taip, - linktelėjo Robertas, nervingai trindamas delną į kelnes. – Suprantu, jums kaimynystė svarbi. Geros dienos, pone Prunai. Prašau, eikite namo, čia tuojau atvažiuos pasiimti kūno. Ir dėkui už pranešimą.
Senis dar kurį laiką patyliukais murmėjo kažką apie draugiškus žmones, tačiau Robertas jo nebesiklausė, pasinėręs į vidinę melancholiją, vos virpinamą menko susierzinimo. Kaskart tokią pajusdavo, vos aptikęs dar vieną „tuščią bylą“. Taip jis vadino natūralias mirtis. Kartais tokios sukeldavo įtarimą ir žmonės imdavo šauktis kriminalistų vietoje medikų. Šie atvažiuoja, viską iššniukštinėja daugiau dėl vaizdo, nes iš pirmo žvilgsnio aišku, kad nebuvo jokio kriminalo.

Prunui išėjus, jis giliai įkvėpė ir jau be jokių ceremonijų atlenkė vyruko galvą atgal. Dar kartą pažvelgė į palaimingą išraišką veide, kokios tokiais atvejais nesitikėtų.
- Infarktas... – sumurmėjo visai neįtikinamą paaiškinimą. Jis pats nė per nago juodymą tuo nepatikėjo, tačiau ir reikalo nematė kitaip sakyti senam žmogui. Visgi dėl vieno dalyko neapsiriko – mirtis nebuvo smurtinė.
Nakties aptrauktame monitoriuje žybsėjo vieniša žalsva švieselė. Kompiuteris vis dar veikė, perėjęs į budėjimo režimą. Robertas pirštu stumtelėjo „pelę“, ketindamas „pažadinti“ sistemą. Galbūt Janas Matūzakas (toks buvo negyvėlio vardas) mirė gavęs kažkokią neįtikėtiną informaciją, kuri sudrebino jo nusilpusį organizmą. Nervinis priepuolis – pakankamai rimtas pretekstas prasidėti grandininei reakcijai, kurios finale – mirtis. Tokiu atveju net kaltinti nėra ko. Gavo meilės prisipažinimą? Ką gi, mylimoji jau gali vadintis našle. O jeigu kas nors jam grasino – ką gi... Galbūt jis ne veltui tada čionai atvažiavo. Nors netgi grasinimo atveju neturėtų jokio šanso pradėti rimtesnę bylą. Tai tik žodžiai. Žodžiai paprastai nežudo, jie tik sukrečia. O įstatyminė bazė nuo nervinių sukrėtimų visuomenės negina.
Robertas niauriai vyptelėjo, prisiminęs visas tas nesuskaičiuojamas kuriozines bylas, kada rasdavo ataušusius kūnus šalia kompiuterių. Pavyzdžiui, vyrukas būdavo įjunkęs į tinklo žaidimą, kur, apsimetęs ilgakoje blondine ir apsiginklavęs nenusakomo dydžio pabūklu, vaikydavosi visokius dirbtinio intelekto valdomus padarus bei bendraudavo su kitais žaidėjais. Ir vieną dieną – bum, guli ta blondinė negyva, pašauta dirbtinio intelekto. Žaidimas baigtas. Tokios taisyklės. Vyrukas išsprogina akis į monitorių, kelias sekundes žiūri netikėdamas savo akimis, tada jam prasideda isterijos priepuolis.  Jis sudaužo klaviatūrą, išmeta monitorių pro langą, šalia sėdėjusią seserį ima kaltinti, kad tai ji kalta – nužiūrėjo jį bloga akimi. Kad dabar reikėtų ją užmušti, kad ji šiokia ir anokia. Išsigandusi mergina užsidaro rūsyje, kviečia policiją. Policija atlekia kiek tik įkabindama, tačiau jau vėlu – bernelis sėdi ataušęs, iš prapjautų venų tebeteka kraujas. Policija guodžia isterijon puolusią seserį. Kai visi oficialumai sutvarkomi, pareigūnai tik šypteli vienas kitam, nes daugiau nėra ką daryti. Tas tragikomiškas šypsnys išreiškia viską, su kuo jiems tenka susidurti, kokį pasaulį pamatyti. Kiek pareigūnų anksti išeina į pensiją? Kiek jų tiesiog neištveria tokios keistos realybės?
Ir tas internautas, vaikęs po virtualias pievas ilgakoję blondinę, ne vienintelis toks. Jų tūkstančiai. Visi jie, sudribę prie švytinčių ekranų, apsimeta kažkuo kitu. Bendrauja tinkle, miršta tinkle, vėl prisikelia... Kurie neprisikelia – tie paprastai jau būna mirę iš tiesų. Arba netikėtai apsidairo ir pastebi, kad dar yra tikras pasaulis, kuriame taip pat reikia sugebėti gyventi.
Robertas nežinojo, kiek yra tų pastarųjų, tik spėjo, kad gerokai daugiau. Antraip kompiuterio vartojimas seniai būtų paskelbtas pandemija, vietoje dabartinės „stiprios priklausomybės“.

Monitorius nenoriai prabudo, kažkur po stalu suošė įsijungę ventiliatoriai. Klaviatūra vos matėsi prietemoje.
Blankiai švytėjo sustingusi interneto naršyklė, rodydama kažkokią teksto ištrauką.  Ketindamas šiek tiek daugiau pasmalsauti, Robertas patraukė krėslą su lavonu į šalį ir atsinešė iš prišnerkštos virtuvės kėdę. Praskleidė užuolaidą, kad nejaustų didesnio diskomforto, būdamas lavono draugijoje.

Ne, Matūzakas negavo jokių intriguojančių pranešimų. Paštas netgi nebuvo įjungtas, o kitų bendravimo programų jis tiesiog neturėjo. Iš to, ką pamatė vos užmetęs akį, Robertas suprato viena – vyrukas nebuvo itin didelis kompiuterio gerbėjas. Naudojo jį greičiausiai tik tinklui pasiekti ir dar savo buhalterijai tvarkyti. Dargi buvo prisikrovęs visokių tekstukų, kuriuos pats ir sukūrė – šalia klaviatūros ilsėjosi sąsiuviniai, primarginti mėlynu rašikliu. Užbraukimų ten išvydo daugiau, nei sklandaus teksto. Bene rašytojas?
Prisiminęs pirma pastebėtą teksto fragmentą, Robertas sugrąžino jį atgal ir įsižiūrėjo įdėmiau.
Taigi taigi, kažkokia kūrybos svetainė... Janas skaitė merginos, pasivadinusios Rildrija, įrašą. Nors velniai žino, kokia ten mergina. Robertas žinojo, kad kartais už moteriškų vardų slepiasi vyrukai. Arba atvirkščiai.
Tekstas buvo sunkiai įskaitomas, surašytas dviem skirtingais šriftais. Užmetęs akį į smulkesnes eilutes, jis  nieko nesuprato:
„Kel et ef ref. Vel mit ich rich. Nab az has tas...“ – vingiavo begaliniai skiemenys. Tokių panašių smulkių eilučių buvo gal penkios ar šešios, o toliau tekstas staiga gerokai pastambėjo:

"... suprasti? Kelias vis dar ilgas, o aš tokia pavargusi. Ir dar kasdien vis labiau įsivaizduoju, kad man nelemta atsidurti ten, kur turėtų stovėti ženklas „kelio pabaiga“. Tikriausiai tai irgi nuovargis. Nekenčiu jo.Nekenčiu savęs."

Mintys be pradžios Robertui greitai pabodo. Jis tik pastebėjo, kad po tekstu Janas buvo pradėjęs rašyti komentarą. Vėlgi – smulkiomis raidėmis:

"Nežinau, ką pasakyti. Ši istorija... na, ji keista. Iš pradžių mane gerokai suglumino tie „ver ter ber mer“ ir panašiai, tačiau vėliau nebekreipiau į tuos keistus skiemenis jokio dėmesio ir skaičiau pačią istoriją. Žinote, kas keisčiausia? Aš pradėjau girdėti C.Harris‘o(to, kur jums tąsyk rodžiau) mydksbjn df ;"

Komentaras taip ir nebuvo išsiųstas. Užsibaigė jis beprasmiais simboliais. Robertas skaitė tuos tris priešmirtinius sakinius neabejodamas, kad būtent tada Janas ėmė mirti. Ir tikrai ne dėl interneto kaltės – jis nežaidė, tik bendravo, skaitė kažkieno raštus. Netgi jo paskutiniai žodžiai atrodė kažkokie ramūs. Ne, tai ne stresas.

Robertas atsiduso, įsiklausydamas į kažkur kaimynystėje skambantį fortepijoną. Ramūs akordai jį akimirkai nuteikė šiek tiek liūdnai – sėdi štai su negyvėliu viename kambaryje, nerasdamas padoraus paaiškinimo. O gal jo net ir nėra čionai? Gal tiesiog vyrukui atėjo laikas mirti, jis ir numirė, berašydamas tekstą. Pirmas kartas jo gyvenime, tačiau juk turi pasitaikyti ir toks atvejis.
Pievoje už lango nusileido masyvus transporteris, žybsėdamas melsvomis švieselėmis. Brigada atvyko pasiimti kūno.
Robertas išjungė monitorių ir atsitraukė nuo stalo, sunerdamas rankas ant krūtinės. Jo laukė raporto rašymas, keli smulkūs prašymai vyrukams iš morgo. Visgi jis ketino sužinoti, kuo pasibaigs tyrimas. Ketino žinoti priežastis, kad ir kokios jos pasirodytų banalios.
Prie fortepijono prisidėjus papildomiems instrumentams, jis suprato girdįs įrašą. Kažkas kaimynystėje turėjo garsią aparatūrą ir neblogą skonį ramiai muzikai.
Netgi per garsią aparatūrą – regis, ta muzika pakankamai prasiskverbė per sienas ir jau atrodė, kad ji skamba iš virtuvės. Nustebęs Robertas atsistojo, jausdamas visu kūnu akordus, sklindančius iš visų pusių. Dabar ramūs, pulsuojantys garsai, prisiartinę prie pat jo, nebeturėjo tikslios šaltinio vietos. Atrodė, kad net vyrukai , lipantys laiptais pasitikti jo, įleido jos daugiau iš lauko. O gal muzika nusileido iš palėpės? Suskambo iš spintos, kur kyšojo bet kaip sumestų rūbų galai?..
- Kas per...
Akordas staiga užstrigo per vidurį, vėl panardindamas jį į tylą. Robertas nustebęs apsidairė.
- Jūs skambinote? – pasitikslino vidutinio amžiaus vyras įspūdingais akiniais, numesdamas ant grindų juodą lavonmaišį. Jis, nė kiek nestabdydamas, perėjo kambarį ir beveik panardino pirštus į riebias Jano Matūzako kaklo raukšles, ketindamas patikrinti pulsą. – Detektyvas?
- Robertas Timošekas, kriminalinė policija, - burbtelėjo Robertas, pažvelgdamas į žmogų. – Ar jūs... lipdamas laiptais negirdėjote muzikos?
- Ne, - nė kiek nenustebo akiniuotis, labiau domėdamasis negyvu Janu. – Nebent jums mūsų sirenos nuskambėjo kaip muzika.
Robertas nutylėjo, nenorėdamas įgrįsti su savo vizijomis. Jis vis dar nebuvo tikras, ar fortepijono skambesys tebuvo iliuzija, ar jis iš tiesų išgirdo muziką, skambančią sumaniai įrengtos erdvinės sistemos garsintuvais, suslėptais kažkur šio namo sienose. Jeigu ir taip – kas ją įjungė?
- Palikite savo vizitinę kortelę, detektyve, - patarė akiniuotis, lenkdamasis juodo maišo. – Mes paskambinsime, kai pildysime dokumentus. Jums neverta laukti, procedūras žinome.
- Nieko tokio, - Robertas ištiesė jam savo kortelę. – Palauksiu.
- Manote, kad visgi žmogžudystė?
- Manau, sužinosiu tą iš jūsų.  Aš dar ne viską pastate apžiūrėjau.
Tai buvo melas, tačiau jam knietėjo užsibūti kiek ilgiau. Ponas Prunas žadėjo pranešti velionio artimiesiems žinią, palengvindamas ir taip nelengvą darbą. Tačiau Robertas juto, kad kažkas čia yra daugiau nei vien Jano mirtis. Daugiau pačiame pastate – kur netikėtai ima skambėti fortepijonas, kad ir ką tai reikštų...

Jis krūptelėjo, staiga vėl išgirdęs tolimą akordą. Lygiai tokį patį, koks buvo prieš tai. Tą pačią seką, sklindančią iš už pietinio lango, kur matėsi kaimyninio namo siena.
Robertas skubiai atvėrė orlaidę, ketindamas įsitikinti.
Muzika nė trupučio nepagarsėjo. Ji vis dar išliko tolima, lyg iš tiesų sklistų sumaniai įrengta erdvinio garso sistema. Kažkur čia pat, už plonos sienos dangos, turėjo slypėti nedidelis garsintuvas...
Pastuksenęs į sieną suprato  - nėra jokios plonos dangos. Storas tinkas net neketino dunksėti po jo pirštu, kas išduotų tuštumą kiek giliau.

Į fortepijono ritmingus akordus įsijungus sintezuotiems garsams, jis suprato, kad šaltinis jau tiesiai virš jo, lubose. O gal jame pačiame? Gal kažkur ties krūtine, dar žemiau...
Tik pažvelgęs į besidarbuojančius tie lavonu vyrus jis suprato, kad nėra jokios erdvinės garso sistemos. Jie net nesiteikė suklusti, nesidairė ir neieškojo šaltinio, tik kalbėjosi tarpusavyje, kišdami apkūnų vyruką į juodą maišą.
Jie nieko negirdėjo. Tik jis vienas, Robertas, klausėsi vis garsėjančios ramios, ritmingos simfonijos, kuri, pasiekusi savo apogėjų, nutrūko per pusę akordo.
Kad kažkur toli prasidėtų iš naujo.

---

- Tu kažkoks ne toks, - pastebėjo Audrius, įslinkęs į kabinetą išsivirti kavos. – Nesiseka su raportu?
- Baigiau jį seniai, - sumurmėjo Robertas, žiūrėdamas į  monitoriuje išskleistą duomenų bazę su paskutiniais policijos pranešimais. – Galvoju, gal man vertėtų pasiimti atostogų.
- Dabar nė vieno neišleidžia, - papurtė galvą ryšininkas. – Ir tavęs neišleis. Nebent pakviestum čionai dirbti šimtą naujokų, kurių visi nori, bet nė vienas neranda. Ką, pervargai?
- Man regis, aš haliucinuoju...
- Aha, - nutęsė kiek pritilęs Audrius. – Čia jau įdomu. Žinai, aš irgi retsykiais matau tai, ko nėra. Pavyzdžiui, po budėjimo nakties prie monitoriaus aš regiu judančias video iškarpas ant kiekvieno pastato sienos. Tokias permatomas, neryškias, žinai...
- Taip, jau sakei. Šįryt prie lavono aš išgirdau skambančią muziką, kurios negirdėjo niekas kitas, tik aš. Tokia rami melodija, kokią išgirdau pirmą kartą gyvenime. Ir ji man pasikartojo gal keturis kartus, kaskart nutrūkdama toje pačioje vietoje. Vis dar manai, kad man ilgo žiūrėjimo į monitorių priepuolis? Aš nemanau.
- Tu ne kompų asas... – suniurnėjo Audrius. – Aišku, kad ne nuo monitoriaus. Įdomu. Dar papasakok.
- Nėra ką.  Buvo muzika ir tiek. Bandžiau ieškoti šaltinio, bet...
- Manai, tikrai haliucinacija?
- Nežinau. Gal. O gal kažkas, ko tiesiog nesuprantu. Klausyk, gal pastaruoju metu į rinką buvo išleisti kokie nors naujoviški garsintuvai? Na, kokie nors visiškai neįprasti?
- Nežinau tokių, - kiek pagalvojęs pasakė ryšininkas. – Galiu patikrinti, jeigu nori. O tu pačios melodijos ieškoti nebandei? Autoriaus ar panašiai?
Robertas šiek tiek suirzo – jis neįsivaizdavo, kokiu būdu ištraukti įrašą iš savo galvos ir palyginti jį su kažkuo.
- Kaip?
- Duomenų bazė. Kad ir soundbanq.info. Tereikia išsirinkti žanrus, požangius, instrumentus  ir žiūrėti pateikiamus sąrašus. Aišku, rezultatų greičiausiai bus daugybė, tačiau, turint truputį užsispyrimo...
- Tai nesusiję su jokiais lavonais, Audriau, - atsiduso Robertas. – Jeigu būtų, tuomet gal. Gal ir rausčiausi po tavo garsų bankus. Bet čia tik haliucinacija.
- Tai buvo žmogžudystė?
Detektyvas neišsyk susigaudė, kad Audrius paprasčiausiai pakeitė temą.
- Ne. Vyrukas tiesiog sėdėjo prie kompiuterio ir numirė, rašydamas visai nekaltą komentarą. Jokių priepuolių – veide netgi pasilikusi idioto šypsenėlė. Byla jau praktiškai...

Jis staiga sustingo, įsmeigęs akis į tuštumą. Komentaras? Buvo visai užmiršęs neišsiųstą komentarą, užsibaigusį beprasmiais simboliais. Ką ten rašė Janas, prieš iškeliaudamas anapilin? Kad jis ėmė girdėti kažką? Kažkokį Harisą?
- Sėsk, - jis pašoko iš savo krėslo, stumtelėdamas ten Audrių su visa kava. – Tau geriau išeina visokios paieškos. Pavardė arba vardas – Harisas. Kažkoks C. Harisas. Turbūt muzikantas arba dainininkas.
- Keistai tu čia pavarai, - atsiduso ryšininkas, palinkdamas prie klaviatūros. – Man pertrauka...
- Taip, o man haliucinacijos. Turiu paskambinti į morgą, tu kol kas ieškok. Surask man visą Hariso C. repertuarą. Visų Harisų, kurių vardai prasideda C raide.
- Kavos aparatas keliaus į koridorių, - subambėjo Audrius. – Neįmanoma su tavimi gyventi.

Morgo vyriausioji pagal rangą skalpelio meistrė atsiliepė gana vangiai, greičiausiai laikydama telefoną kruvinose pirštinėse.
- Jums turėjo atvežti Jano Matūzako kūną, - aiškino Robertas, viena akimi žiūrėdamas, ką veikia Audrius. – Maždaug apie vienuoliktą ryto. Taip, baltasis...  Jūs matėte lietuvį azijietį? Aš – ne. Gerai, atsiprašau, bet tai skubu. Man reikia išvadų ir noriu žinoti, ar jos jau pasirašytos... Ką?
Kriminalistas giliai įkvėpė, klausydamasis moters aiškinimų.
- Velniava. Supratau. Ne, aš tikrai nenoriu nuginčyti ar kažko papildyti – aš ne ekspertas. Tiesiog man rūpėjo pats parašas. Tiek to, atsiprašau už sutrukdymą.

- Žmogų nužudė parašas? – pajuokavo Audrius, rausdamasis po muzikinę duomenų bazę.
- Parašas reiškia, kad diagnozė patvirtinta ir byla uždaroma, - niūriai pasakė Robertas. – Dar tai reiškia, kad man niekas nebeleis atsisėsti prie Jano kompiuterio.
- O tai, kad kraustaisi iš proto, - atsisuko Audrius, - reiškia, kad bylą vertėtų pradėti iš naujo?
- Ne, -atsiduso Robertas. – Tikrai ne.
- Gerai, man laikas, - atsistojo Audrius, aiškiai nebeketindamas klausytis. – Tavo sąrašas yra. Kraustykis iš proto, tik neužkišk man RAM‘o savo tomis haliucinacijomis. Man patinka skaičiai, žinai...
Jis išėjo, aiškiai abejodamas tuo, ką išgirdo. Robertas dėl to nė kiek nesupyko. Jis ir pats netikėjo tuo, ką sakė. Greičiausiai jis iš tiesų tik išsikraustė iš proto.

---

Išvertęs stalčių, sužiuro į seniai nevartytus sąsiuvinius, kuriuose kažkada prirašė visokių smulkmenų – eilių merginoms, ne itin protingų anekdotų, netgi trumpų apsakymų be pabaigų.  Robertas jau seniai nebemokėjo taisyklingai rašyti, o pabaigti savo kūrinius jam niekada ir nesisekė. Kada tai buvo? Prieš dešimtį metų? Prieš dvidešimtį? Dieve, kaip greitai bėga laikas – regis, jis tik vakar baigė akademiją, o štai jau turi ketverių metų stažą. Kasdien mato tokius dalykus, kokių visuomenė paprastai nenori matyti. Tokiame gyvenime kaip jo, kūrybai vietos visai neliko. Ją išstūmė darbas ir niaurios emocijos po darbo. Robertas pažinojo daug kriminalistų, kurie nebesugebėjo džiaugtis gyvenimu. Kiekviena vieta mieste ir už miesto jiems buvo pažymėta kažkokiais nemaloniais įvykiais, kurie užgoždavo viską, pradedant gamta ir baigiant besišypsančiais žmonėmis.
Neįmanoma ilgai gyventi, pastebint tik blogus dalykus. Štai kodėl jie taip anksti išeina į pensiją...

Viena ausimi klausydamasis kompiuterio grojamų kūrinių, kuriuos susirinko pagal Audriaus sudarytą sąrašą, jis skaitė savo paties raštus, stebėdamasis savo naivumu ir kvailumu. Antra vertus, jautė nežymų liūdesį, kad dabar jam neišeina taip paprastai žvelgti į gyvenimą, kaip žiūrėjo tada. Buvo įsimylėjęs, netgi parašė jai kelis eilėraščius, tačiau niekada taip ir neparodė. O vėliau išsiskyrė – taip paprastai ir staigiai, kaip jaunimas tesugeba. Porą savaičių buvo kaip nesavas, vėliau susitaikė ir pamiršo.

Taigi, Janas Matūzakas lankėsi kūrybinėje svetainėje, kur skaitė vienos vartotojos, kurios pseudonimas prasidėjo R raide, kūrybą. Robertas svetainę jau buvo aptikęs – įsidėmėjo jos išvaizdą. Atmintį jis turėjo neblogą, tačiau moters ar merginos vardas jo atmintyje neišliko – tik pirma raidė. Nes ji buvo tokia pati, kaip ir jo paties vardo. Be to, pseudonimas buvo gana neįprastas.
Svetainė vadinosi „Stiklo Delta“ ir joje buvo galima talpinti bet kokio plauko rašytinę kūrybą. Bėda buvo viena – žmonių čia lankėsi daugybė ir savo kūrybos jie buvo sutalpinę tūkstančiais. Šimtai nelaimėlių rašė graudulingas eiles, atstumti savo meilių, pildė savo mazochistiškai atvirus dienoraščius netikėčiausiomis mintimis bei idėjomis. Daugelis tiesiog pykosi vienas su kitu, „stumdėsi“ virtualioje erdvėje, negalėdami sutikti su vienas kito egzistencijos faktu. Robertas susidomėjęs skaitė tai vieną, tai kitą veikėją, stengdamasis pamažu perprasti vietinę tvarką ir papročius. Nusprendė šįvakar atidėti miegą vėlesniam laikui, kiek ilgiau pagalvoti apie priešpietinį nuotykį Matūzako name.
Reikėjo surasti prozą rašančią ponią ar panelę „R“.

Gerokai nudžiugo aptikęs, kad visi svetainėje registruoti autoriai yra tvarkingai išvardinti viename skyriuje. Nekantriai susirado reikiamą raidę ir ėmė versti begalinį sąrašą, stebėdamasis, kiek skirtingų vardų iš tos pačios raidės galima sugalvoti labai norint. Daugumą pseudonimų sudarė skaitmenų bei raidžių kombinacijos, nemaža dalis buvo velniškai ilgi. Pavyzdžiui, ko turėjo parūkyti vyrukas, kad pasivadintų Raudonu Ažuolu Anapus Anapilio? O gal tai mergina – kas juos visus supaisys...
Robertas nejučia grybštelėjo prie šviestuvo, kur paprastai gulėdavo cigarečių pakelis. Susigriebęs mintyse išsiplūdo. Cigarečių ten nebuvo, o refleksas vėl pasikartojo. Nors didelio noro rūkyti nebuvo – terapeutas tuo pasirūpino. Beliko dar kartą susitvardyti ir susitelkti į dirbamą darbą.
Štai ir ji – Rildrija. Be jokios abejonės, tai tas pats vardas.
Nudžiugęs Robertas atsivertė vartotojos puslapį ir ėmė studijuoti turinį.

Vietoje savo nuotraukos ji įkėlė abstrakciją – žmogaus galvos profilis ir jame nupieštas klaustukas. Tikras vardas nebuvo nurodytas – nebent ji tikrai vadinosi „Idea Fix“.  Kaip ir miestas, kuriame ji gyveno. Vienintelė informacija, kuria nesudvejojo pasidalinti, buvo lytis ir gimimo data. Dėl pastarosios jis šiek tiek suabejojo, tačiau nusprendė verčiau patikėti, nei atmesti visus įmanomus kabliukus.
Rildrija savo sąskaitoje turėjo trisdešimt penkis kūrinius. Paskutinis iš jų buvo įkeltas prieš savaitę ir jau įvertintas kelių skaitytojų. Ne itin palankiai.

Robertas atvertė užrašų knygelę ir užsirašė pirmas pastabas apie jį sudominusią moterį. Nusprendė, kad gimimo data gali būti tiksli, tad pasižymėjo ir ją. Rildrijai turėjo būti apytiksliai dvidešimt šešeri.

Deja, jis nerado įsimintinu stiliumi sukurto darbo, kurį bandė pakomentuoti Janas Matūzakas. Rildrijos kūryba buvo kaip ant delno – paprasta, gyvenimiška proza, šiek tiek erotikos, keli abejingi eilėraščiai, tačiau visi jie buvo parašyti suprantamai ir įskaitomai. Jokių „rin din din“ smulkiausiu šriftu, kokį skaitė Jano namuose.
Kiek nusiminęs jis ėmė skaitinėti žinutes Rildrijai, kurias surašė kiti Stiklo Deltos lankytojai, stengdamasis atskirti, kuris iš jų buvo Janas.  Ir eureka – netrukus nuojauta jį sustabdė ties neaiškiu tipeliu, pasivadinusiu „Ion“. Regis, Janas nesismulkino ir neieškojo pseudonimo toli nuo savo šaknų.  Netgi jo profilyje puikavosi jo paties nuotrauka, daryta mobiliuoju telefonu. Joje Janas šypsojosi, keldamas nykščius aukštyn.
O dabar buvo negyvas. Prieš tai jis porą dienų visai ne anonimiškai bendravo su Rildrija.

---

Ion, 2031.06.15 – 17:23
Sveika. Perskaičiau tavo „Rytmečio virpesius“. Savotiškas darbas laba patiko. Gal turi daugiau panašiu?

Rildrija, 2031.06.15 – 18:02
Labas. Deja, aš nesikartoju. Jei patiko – skaityk dar kartą :)

Ion, 2031.06.15 – 18:03
Aha, pastebėjau kad rašai beveik į visus Deltoje esančius žanrus. Kurybiniai bandymai?

Rildrija, 2031.06.15 – 18:32
Panašiai.

Ion, 2031.06.15 – 18:33
Aš tik scenarijus ir fantastiką po truputį. Daugiau komentuoju svetimus nei rašau savo.

Rildrija, 2031.06.15 – 18:57
:)

Ion, 2031.06.15 – 18:58
Labai aiškus atsakymas...

Rildrija, 2031.06.15 – 19:12
Užsiėmusi. Bet jeigu tau patinka komentuoti svetimus, užsuk čionai:
http://www.stiklodelta.lt/diary.php?inp=458721589602

---

Adresas Roberto niekur nenuvedė. Interneto naršyklė, abejingai išspjovusi „tokio įrašo nėra“, grąžino jį atgal. Kad ir ką Rildrija parodė Janui, paskui įrašą panaikino.

---

Ion, 2031.06.15 – 19:42
Net nežinau ką pasakyti.

Rildrija, 2031.06.15 – 19:45
Ką galvoji, tą ir sakyk.

Ion, 2031.06.15 – 19:47
Man atrodo aš ką tik keliavau. Labai keistas jausmas. Iš pradžiu nesupratau tų smulkiai surašytų skiemenų prasmės tačiau vėliau juos praleidau ir skaičiau tik pastambintą teksta. Ir tada išvydau vaizdus. Kažkokį kraštovaizdį su jurtomis ledų sangrūdas.Kaip tu tai padarai? Ar tai dėl tų „fer ger ner Gul bun dur“?

Rildrija, 2031.06.15 – 19:49
Nežinau, ką ten rūkai :) Bet jeigu mano tekstai tau sukelia tokius jausmus, tai turbūt man verta toliau rašyti.

Ion, 2031.06.15 – 19:55
Gal turi daugiau panašių?

Rildrija, 2031.06.15 – 19:57
Sakiau, kad nesikartoju.

Ion, 2031.06.15 – 20:02
Kai skaičiau tavo darbą grotuvas kaip tik grojo Calvin‘o Harris‘o „5iliconeator“. Labai tiko prie vizijos, kurią sukėlė tavo tekstas :)

Rildrija, 2031.06.15 – 20:12
Tikrai? :) Turėsiu galvoje. Jeigu taip mėgsti skaityti, užsuk rytoj – turėsiu parašiusi dar vieną prozos gabaliuką.

Ion, 2031.06.15 – 20:13
Tai įmesk juos į prozos skyriu. Kam tu dedi į dienoraštį? Turėtum sulaukti didelio pasisekimo.

Rildrija, 2031.06.15 – 20:15
Aš tik eksperimentuoju. Iš dienoraščio paprasčiau ištrinti. Iki rytdienos, Ion. Man laikas.

Ion, 2031.06.15 – 20:17
Na jau- aš persikopijuosiu tavo šedevrus į kompiuterį – tokie dalykai neverti trynimo. Gerai, iki.

---

Robertas skubiai atsivertė Audriaus sudarytą sąrašą ir susirado Calvin‘o Harris‘o „5iliconeator“. Netrukus garso aparatūra išspjovė pirmuosius fortepijono akordus, jau pažįstamus iš vizijos Jano namuose. Sustingęs jis klausėsi, jausdamas, kaip truputį smarkiau daužosi širdis.
Kažkas čia buvo ne taip. Janas pats pasakė Rildrijai apie šią melodiją, tuo tarpu mergina kažkokiu būdu patalpino ją... į tekstą?
Ir nusiuntė Janui perskaityti. Prieš tai Janas aiškiai leido suprasti, kad ankstesnysis jos tekstas jam sukėlė haliucinacijas.

Fer ger ner, Gul bun dur...

Ir jokios veikiančios nuorodos į panašų tekstą. Vienintelis toks liko Jano kompiuteryje.Be teismo sprendimo toks kompiuteris nepasiekiamas, nebent ponas Prunas, Jano kaimynas, sutiktų jį įleisti. Tačiau tada seniui tektų pripažinti, kad tai nėra vien infarktas. Prunas bijojo visko, kas buvo ne infarktas. Greičiausiai toks šniukštinėjimas neliktų be atsako.
Robertas vėl susitelkė į Rildrijos ir Ion dialogus. Jis jau pastebėjo, kaip jiedu bendravo iš pat pradžių. Rildrija atsakinėjo atsainiai, su gana ilgomis pertraukomis, tuo tarpu Ion rašė iš karto po jos atsakymo. Vėliau, kai pokalbis pakrypo prie Rildrijos pavyzdžio dienoraštyje, padėtis truputį pasikeitė – merginai knietėjo sužinoti, ką jautė Janas, todėl ji atsakinėjo daug skubiau. O Janas darė pauzes – jam turbūt reikėjo susigaudyti po to, ką patyrė.

---

Rildrija, 2031.06.16 – 17:15
Matau, jau onlaine... :)

Ion, 2031.06.16 – 17:17
Aha :) Žinai vakar parodžiau tavo tekstą draugui, jis taip pat apstulbes. Jis netgi matė ta patį vaizdą kaip ir aš. Kaip tu tai padarei?

Ion, 2031.06.16 – 17:20
Alio alio

Rildrija, 2031.06.16 – 17:21
Alio... Man nepatinka, kad tu mano neskelbtus darbus rodai kiekvienam :(
Tikrai nepatinka.

Ion, 2031.06.16 – 17:22
O kas čia blogo? Tu rašai puikiai.

Rildrija, 2031.06.16 – 17:24
Ištrink, prašau.

Rildrija, 2031.06.16 – 17:29
Ion?..

Ion, 2031.06.16 – 17:31
Tiek to. Ištryniau nors nesuprantu ko čia susierzinai :)

Rildrija, 2031.06.16 – 17:32
Man tai svarbu. Sutinku – aš keista. Bet man tai svarbu.
Štai tau atlygis, Ion :)
http://www.stiklodelta.lt/diary.php?inp=458721589799

---

Vėlgi, adresas niekur nenuvedė. Rildrija jau buvo sunaikinusi pėdsakus.

---

Ion, 2031.06.16 – 18:11
Geras.

Rildrija, 2031.06.16 – 18:13
Tik tiek? „Geras“? :( O aš dirbau dvi paras...

Ion, 2031.06.16 – 18:14
Palauk duok man kvapą atgauti.

Ion, 2031.06.16 – 18:25
Man greičiausiai reikėjo rašyti GERAS! Su kuo daugiau šauktukų. Nes darbas neabejotinai puikus. Aš buvau tame apsakyme. Mačiau viską taip kaip tu aprašei netgi valgio KVAPĄ ir SKONĮ jaučiau. Netgi maniau jog plyšiu apsivalges.Po velniais KAIP TU TAI PADARAI? Tikriausiai viskas tame smulkiame tekste taip? Viskas lyg koduotame lygmenyje kur visokie „nur dur gur“ sukelia atitinkamas reakcijas vaizduotėje?KAIP TAU TAI IŠEINA?

Digiartas, 2031.06.16 – 18:25
Apie ką jūs čia taip aistringai, chebryte?

Rildrija, 2031.06.16 – 18:26
Aš greičiausiai tau nieko neberodysiu, Ion. Keistai tu čia elgiesi apsiskaitęs mano kūrybos. Bene rimtai ką vartoji?

Ion, 2031.06.16 – 18:28
Aš nevartoju. Niekada, jokiais atvejais. Ir dėl teksto neklystu – dusyk skaičiau, dusyk mane lankė vizijos.

Digiartas, 2031.06.16 – 18:29
Man kažkodėl nuoroda neveikia :(

Ion, 2031.06.16 – 18:29
Todėl kad ji nutrynė dienoraščio įrašą :( Rildrija, įdėk atgal!

Rildrija, 2031.06.16 – 18:31
Tikėjausi pabendrauti su komentatoriais, o ne psichopatais. Viso gero, berniukai.

Digiartas, 2031.06.16 – 18:32
Aš dar ne psichopatas :) Parodyk man.

Ion, 2031.06.16 – 18:33
Man tokios slėpynės nepatinka. Slepi ką turi geriausio... Beje Ril aš neištryniau tos kopijos kurią padariau vakar. Mua- ha- ha!!!

Rildrija, 2031.06.16 – 18:34
Išmok rašyti be klaidų.

---

Kuo toliau, tuo gražiau. Kitos dienos judviejų pokalbiui liko tik vienas įrašas:
„Rildrija, 2031.06.17 – 9:30
Žinau, kad pyksti, todėl nieko nesakyk. Čia tau.
http://www.stiklodelta.lt/diary.php?inp=458721590722”

Žinoma, nuoroda vedė į niekur. Rildrija naikino savo pėdsakus kruopščiai. Ir visgi jų liko pakankamai.
Jos komentaras, parašytas pusę dešimtos, vos pusvalandžiu atsiliko nuo Jano mirties oficialaus laiko. Pusvalandis – tiek užteko perskaityti darbą ir parašyti kelis komentaro sakinius.

Janas numirė klausydamasis Calvin‘o Harris‘o „5iliconeator“. Arba nuo kažko kito – Rildrija išsigynė Jano iliuzijų, apkaltindama jį narkotikų vartojimu. Kuris teisus?
Robertas atsilošė, jausdamas virpančias rankas. Tai, ką jis įtarė supratęs, jam nė kiek nepadėjo. Visų pirma, tai buvo neįmanoma. Antra – tai negalėjo tapti rimtu pretekstu atnaujinti bylą. Iš jo būtų pasijuokę ir išleidę atostogų. Arba išmetę iš darbo. Versija, kurioje Janas vartona haliucinogenus, buvo įtikimesnė.

Tačiau juk jis skaitė tą patį, ką ir Janas. Jis girdėjo kelis „5iliconeator“ fragmentus. Tikriausiai tik todėl, kad neperskaitė visko, jis dar buvo gyvas. Ar gali būti, kad Rildrija sugebėjo savo tekste patalpinti ne tik vizijas, bet ir kai ką daugiau?...

Kelias minutes jis tiesiog sėdėjo atsilošęs, klausydamasis skambančios muzikos. Už lango miestą apgaubė sutemos, saulė pasislėpė už sunkių debesų vakaruose, nudažydama dangų tamsiai raudona spalva. Vieniša stalinė lempa ir monitoriaus šviesa vos išplėšė Robertą iš kambario tamsos.
Pakilęs iš krėslo nuėjo į virtuvę pasidaryti puodelio arbatos. Ištraukęs iš šaldytuvo vakarykščio sumuštinio liekanas, grįžo prie kompiuterio ir kurį laiką tik kramtė, niauriai spoksodamas į „Stiklo Deltos“ dizainą.
Tada siektelėjo pelės ir nuspaudė „Registruotis“.

Taps nauju rašytoju. Greičiausiai niekas jo rimtai nevertins, tačiau ir nereikia. Robertas ketino tik prisiliesti prie tikrosios Rildrijos, kaip tą padarė Janas. Ketino pamatyti, ar iš tiesų įmanoma pamatyti vizijas ir paragauti valgių, kurių nėra. O po to – galbūt ir numirti.