Tyla (pirma dalis)

Mintys

Skambutis paprastai reiškia dvejones. Vis dar svarstai, ar kuo skubiau apsisukti ir bėgti prie pagrindinių durų (namo), ar susikaupti ir žengti į klasę. Mano draugai laukia tyliai, kalbos seniai pasibaigusios, nors mokytoja dar neatėjusi. Nebent vienas kitas tyliai kažką sušnabžda, sukikena merginos, tačiau juokas iš šios vietos išsiurbiamas, įsivyrauja tyla. Savo nugara jaučiu juos visus, laukiančius ir nerimaujančius. Bandau susikaupti ir sustingti šioje vietoje, nepasiduoti impulsui BĖGTI.
Bėgti nemėgstu. Nors atrodo, reikėtų... Ta mano proto dalis, kuri skambina nerimo varpais, kartais atrodo tokia stulbinamai teisi, tačiau niekaip nesuprantu, KODĖL. Ji to nė karto nepaaiškino, tik ragino daryti TAIP ar ANAIP.
Lieku.

Ši mokyklos dalis pastatyta visai neseniai, tačiau sienos atrodo baisiau nei senojoje dalyje. Kai kas juokauja, kad statybininkai buvo atvežti iš Kinijos, nemokėjo sienų tinkuoti. Jos visos išvagotos smulkiais įtrūkimais, kurie prie pat grindų gerokai platesni – mokinių batų išdaužyti. Visas šis tinklas driekiasi koridoriais, tiek sienomis, tiek lubomis, lyg žadėdamas vieną dieną palaidoti po savimi visus „gyventojus“. Man atrodo, prie geografijos kabineto durų jis dvigubai tankesnis nei bet kur kitur. Tai čia, kur mes kantriai laukiame, pamiršę juoktis ir žaisti smulkius žaidimus. Niekam to nesakau garsiai, nes senokai esu pripratusi – man daug kas atrodo kitaip nei visiems.

Kai iš toli atsklinda tylus moteriškų batelių kulnų kaukšėjimas, apsišarvuoju kantrybe. Turėsiu iškęsti dar vieną pamoką.
Ne, geografė Rita Nevė nėra baisi, ar pasižyminti bjauriu charakteriu. Jos veidas netgi labai gražus, be pykčio pėdsakų. Nemačiau, kad ji būtų nors kartą supykusi ir pakėlusi balsą. Netgi nebardavo. Nepaisant to, jos veide nebuvo vietos ir šypsenai. Jis tiesiog spindėjo tobulu neutralumu. Man kartais pasivaidendavo, kad Rita Nevė pamokos metu mūsų visiškai nesiklauso, lyg stengtųsi padaryti kažkokį kitą darbą. Nematomą mūsų akims. Visi ją sutikdavo be emocijų ir išeidavo, palikę šypsenas. Geografijos kabinetas buvo tarsi juodoji skylė, apie kurias man pasakojo tėtis. Juodosios skylės paprastai suryja viską – netgi radijo bangas ir šviesą. O mūsų geografijos kabinetas surydavo visas emocijas. Ir ne tik...

- Trečiadienį aš pasakojau jums apie Pangėją, - tylus, bejausmis Ritos balsas sklinda klasėje be mažiausio pasipriešinimo. Tik mano suolo draugės rašiklis skrebena popieriuje nervingus rutuliukus, kurie patraukia mano žvilgsnį. – Tikiuosi, jūs gerai viską pamenate ir pasikartojote. Pangėja...
Ritos šviesiai pilkos akys nužvelgia tylinčius suolus. Kai ji pažvelgia į mūsų pusę, draugės rašiklis nutyla, be garso atsigula ant popieriaus lapo.
Idealu. Tokios pavyzdingos tylos galėtų pavydėti bet kuris suirzęs pedagogas, kurio pamokose niekada nenurimsta juokas ir erzelis. Ir kaip jai tai pavyksta? Regis, Rita net nesistengia kontroliuoti padėties. Ji pati yra PADĖTIS.
- Tomas... – ištaria ji, kažkodėl žiūrėdama į mane. – Papasakos jums, kas yra Pangėja ir kokie žemynai susiformavo iš jos.
Vargšas Tomas. Jis sunkiai pakyla iš savo vietos, kitame klasės gale. Amžinai nieko nepamenantis, tik dailės pamokose sugebantis parodyti savo talentus. Iš jo senokai nebesityčioja – nebėra dėl ko. Netgi didžiausi klasės mušeikos jam petį paplekšnoja po dar vieno nesėkmingo bandymo atsakinėti prie lentos. Užjaučia. Jeigu Ritos veidas atrodo amžiams suakmenėjęs, tai Tomo fizionomijoje lygiai taip pat įspausta amžina nesėkmė. Jis netgi nebeparodo savo nerimo dėl būsimų rezultatų. Lyg mirtininkas, kuriam visas gyvenimas – pergalvotas šimtus kartų ir pamirštas. Ir kai jis taip pakyla iš savo vietos (nesvarbu, kokia pamoka bevyktų), visi draugiškai ima „sirgti“ – kad tik jam pasisektų...
- Ar mokeisi, Tomai?
To klausiančios lūpos šiek tiek pablyškusios, sujuda saikingai – tik tiek, kad pakaktų žodžiams suformuoti. Man patinka stebėti Ritos veidą. Regiu ten įrašytas kažkokias taisykles, kokių nemačiau jokiame kitame veide. Ir jos akys – visada įdėmiai atmerktos, stebinčios pašnekovą. Stovėdama prie lentos daugiausiai jėgų, regis, iššvaistau pastangoms išsiginti nuo jų. Tomo vietoje greičiausiai stebėčiau klasės gale sustatytas spintas. Galbūt lubas. Nes žiūrėti į Ritos pilkas, dideles akis – tas pats, kas ištrinti iš savo atminties VISKĄ, ko tau reikia tuo metu.
- Taip, m... mokiausi...
Klaida. Jis žiūri tiesiai į ją. Dar akimirka, ir jis pamirš, kas yra ta Pangėja ir su kuo ji valgoma. O galbūt ir ne – juk kiekvienas suprantame žvilgsnius skirtingai.
Žinoma, jis mokėsi. Jis stengiasi iš paskutiniųjų, nes jo knygelėje – vieni dvejetai ir trejetai. Kai kurie tyčia nesistengia, tačiau už tokius paprastai niekas ir „neserga“. Tomas nekaltas, kad kiekvienoje kišenėje nešiojasi po tuziną Merfio dėsnių.
- Mes klausome, Tomai. Papasakok, ką žinai.
- Pangėja... tai...
Sunkiai pradeda, tuoj pat ir nutyla, lyg vaikydamasis žinių kąsnelius. Dešimtis kartų mačiau šį spektaklį. Dar įdomu tai, kad Tomas net nesistengia ieškoti pagalbos. Jis nepastebi tyliai vapančių lūpų, pakeliamų raštelių su atsakymais – visa tai lyg ne jam. Ir po pamokos jis dar padėkoja visiems, kurie bandė jam padėti, nors pagalba nepasinaudojo nė per nago juodymą.
Dabar gi jis net ir nebandytų ieškoti tos pagalbos. Kai tave „pagauna“ Ritos Nevė akys, nuo jų nenusakomo žvilgsnio pabėgti sunku.
Tylą sudrumsčia spragtelėjimas ir šlamesys – nuo lubų pažyra lengvas dulkių debesėlis. Dar vienas įskilimas tinke...
Rita net nebando padėti išlaisvinti minčių. Ji tiesiog žiūri į Tomą ir nejuda, lyg akmeninė statula. Tiesiai sėdi savo kėdėje, pusiau pasisukusi į klasę, tačiau veidu į stovintįjį prie lentos. Tokioje pozoje jos kakle išryškėja daili linija...
Pažvelgiu į Tomą. Regis, jis suglumęs tiek, kad net nebepamena, ko ten atėjo. Jeigu jo akys pakryptų vos per milimetrą, jis žiūrėtų jau ne į mokytoją, tačiau į mane. Nors jam geriausia dabar – visai užsimerkti.

Net nepajuntu, kaip mano ranka pakyla, imu mojuoti Tomui. Jis pastebi. Aš be žodžių jam parodau - užsimerk! Nebandyk žiūrėti – tik galvok!
Mano gestas visai tylus. Nepaisant to, Rita sureaguoja žaibiškai. Ji pastebi, kad mokinio žvilgsnis nuslydo kažkur už jos nugaros. Kai atsisuka, aš sėdžiu kaip ir anksčiau – rankos sudėtos, lūpos suspaustos, akys – tiksliai į dešimtuką. Nepajėgiu apsimesti, kad mane labiau domina gelsva, suskilinėjusi siena, todėl mudu susiremiame žvilgsniais.

Ir pasijuntu, lyg patekusi į svetimą klasę. Ritos akyse pirmą kartą pastebiu kažkokią emociją, kuri stengiasi pabėgti nuo manęs, pasislėpti. Nuostaba, sumišusi su paslėptu įniršiu. Net jeigu toks atsakymas tik mirksniui šmėkšteli mano pasąmonėje, aš patikiu tuo.
- Pangėja buvo... žemynas, susidaręs Žemės paviršiuje... maždaug prieš du šimtus septyniasdešimt milijonų metų... – staiga išgirsta visi tai, ko nesitikėjo išgirsti. Tomas tyliai prabyla, stipriai užmerkęs akis, net kaktoje įsirėžusios kelios gilios raukšlės. Jis raute rauna iš savo smegenų atsakymus, vargšelis. Aš net užgniaužiu kvapą iš palengvėjimo. Rita nebežiūri į atsakinėjantį, dabar ji stebi mane. Ir atrodo, jog žodžiai jai seniai neberūpi. Vienas tų momentų, kai aš matau jos „pašalinį darbą“, kurio reikšmės nesuvokiu. Gal skaito mano mintis? Gal stengiasi savo neįskaitomu žvilgsniu parodyti, kas čia viršesnis? O galbūt laukia, kol neišlaikysiu ir nusuksiu akis.
Kodėl ji atrodė tokia nustebusi ir įtūžusi? Ką aš padariau ne taip? Jeigu ne šie klausimai, galbūt būčiau prisiminusi, jog spoksoti – nemandagu. Tačiau dabar tik „rausiuosi“ tose pilkose akyse, ieškodama pasislėpusių atsakymų. Ir kai susivokiu, akis pirmiau nusuka JI.
Negirdėjau, ką pasakojo Tomas. Jis kalbėjo kelias minutes – už tiek aš jam geriausio pažymio nepagailėčiau. Rita parašė jam aštuonetą. Koks laimingas buvo jo veidas, kai atmerkė akis! Turbūt pats nepatikėjo, kad kažką prisiminė. Ir kai ėjo prie savo suolo, jo pasitikti pakilo daugiau rankų, nei galėjo tikėtis.
- Andromeda, - staiga išgirstu savo vardą.
Mokytoja brūkšteli rašikliu kažką žurnale, tada pakelia akis. Pajuntu, kad mano kūnas nebegali išsėdėti suole. Jis pakviestas, privalo atsiliepti. Man tik labai nepatinka ta veido išraiška. Lyg ir toks pat bejausmis, bet lūpos jau įraudusios, lyg ką tik pasisotinusios vampyrės. Negana to, lūpų kampučiai šiek tiek nuleisti. Ir akys...
Jeigu tiek laiko nebūčiau jų studijavusi, galbūt nepamatyčiau jokio skirtumo tarp dabartinės ir senesnės Ritos, jos neįskaitomų emocijų. Tačiau dabar aš žinojau, kaip atrodo emocijos, kokį jos įgauna pavidalą.
Šita Rita man norėjo už kažką atkeršyti.


- Afrikos žemynas. Pasakok.
Kurgi dingo tas mandagus kvietimas pasidalinti žiniomis? Pėdindama prie lentos stengiuosi nežiūrėti į mokytoją, bandydama prisiminti, ką ten skaičiau apie didelę ir pilną grožybių Afriką. Jaudinuosi. Nežinau, kaip Rita elgsis dabartinėje situacijoje – bandys žiūrėti į mane, ar vis gi stebės klasę, kur nėra ką stebėti – visi sėdi romūs, netgi apsnūdę.
Sustoju, apsisuku ir sustingstu, sukabinusi pirštus už nugaros. Akie krašteliu pastebiu Ritą, sėdinčią savo ankstesniojoje pozoje – pusiau nusisukusią nuo klasės (tik į kitą pusę), akimis gręžiančią mane. Vos susilaikau nepatikrinusi, KOKS tai žvilgsnis. Bijau netekti visų savo paskutinių minčių, kurias ką tik iškėliau į paviršių.
Kai pradedu kalbėti, netgi pasijuntu šiek tiek ramesnė. Seku savo žodžius, prisimenu piešinius vadovėlyje, žemėlapį už savo nugaros... Visada labiau sekasi, kai matau ne savo klasės draugus, sėdinčius ir stebinčius mane, bet tik blankius jų miražus. Mano akys stebi tai, kas egzistuoja nematomas netoli mano veido, tiesiai prieš mane. Taip lengviau. Tie šešėliai, kurie mirga šiek tiek toliau, tampa nereikšmingi ir neutralūs.
Ar ji vis dar žiūri į mane?...
Sekundei nutylu vidury sakinio, sugavusi smalsią mintį, tačiau žvilgsnio nuo Nematomo Daikto nenuleidžiu. Iš kažkur atklydusi mintis staiga persipina su mano pasakojimu, žodžiai ima lėtėti, kliūti... Kelissyk sumirksiu, stengdamasi išlaikyti dėmesį Nematomam Daiktui.
Ne, Rita man neįdomi. Ji nieko kito neveikia, tik žiūri. Ji visada žiūri. Ir jos žvilgsnis tuščias, kaip užsisvajojusios karvės – nerasčiau jame nieko įdomaus. Tad pasakok, dėl Dievo meilės! Tik pasakok...
O kur aš baigiau?
Giliai įkvepiu, vydama iš galvos sutrikimą. Pamažu prisimenu salą Afrikos pašonėje, apie kurią tiek skaičiau. Madagaskaras, taip...
Apie Madagaskarą galėčiau pasakoti valandų valandas. Tėtis buvo ten, jo albume pilna nuotraukų iš salos. Ten jis dar visai jaunas. Ir istorijų tiek žino, kad greičiausiai susirinkčiau visai neblogą pažymį metų pabaigai, jeigu pradėčiau kiekvieną pamoką pasakoti jas. Kartais jo klausiu, ar jis dar sugrįš tenai. Kartu su manimi ir mama. Tačiau tėtis nežino. Nors retsykiais tvirtina, jog būtinai dar kartą nukeliaus.
Abejoju, ar Ritai taip smarkiai rūpi tos gyvenimo Madagaskare istorijos. Greičiausiai ji tenori sužinoti, koks salos plotas ir kiek ten gyventojų. Ir ar ten yra ugnikalnių...
Pačiu pačiausiu akies krašteliu matau jos blankų siluetą, teberymantį toje pačioje pozoje. Mokytoja nė karto nesujudėjo, greičiausiai net galvos nepajudino. Būčiau tai pastebėjusi.
Ir vis dėl to tame akies krašteliu regimame miraže kažkas yra negerai. Aš vėl užsikertu. Šį kartą akys nuslysta nuo Nematomo Daikto ir pažvelgia kur kas toliau, į klasę.
Stoviu prietemoje, jausdama kairiu skruostu tą nelemtą žvilgsnį. Už lango vis dar karščiu kunkuliuoja saulėta diena, tačiau čia, viduje, aš jaučiu šaltuką. Nematau nė vienos poros mane stebinčių akių. Arčiausiai sėdinti Jurga atrodo mieguista, pirštais trina dešinę akį, tuo tarpu kairioji jau pakankamai pritrinta, paraudusi. Už jos sėdintis Darijus jau beveik miega, vis dar stengdamasis nepadėti galvos ant savo rankų, kovodamas.

Visi atrodė tokie išsekę, lyg pamoka būtų ištįsusi iki kelių valandų. Ir tas keistas pojūtis mano kairiajame skruoste, tas atstumiantis miražas akies kamputyje... Kažkodėl prisiminiau dėdės pasakojimą apie savo darbą kapinėse. Jis minėjo, kad duobkasiai gana dažnai akies krašteliu regi kažką, ko atsisukę niekada nepamato. Tarp jų retai pasitaiko silpnų žmonių – jie neištveria pojūčio, pabėga. O ir pasilikusieji anksčiau ar vėliau ima tvirtinti, kad geriau tų reginių nebandyti pamatyti. Dėdė nepasakė, kodėl. Tačiau ir nutylėjimo pakako, kad nesudėčiau bluosto kelias naktis iš eilės.
Tai tik Rita Nevė. Ji žiūri į mane savo kvailos karvės žvilgsniu, kuriame nėra jokių suprantamų emocijų. Nes ji žiūri tik tam, kad tu viską pamirštum. Kaip kvaila.
Ir aš akimis pasiveju nemalonųjį miražą. Tik trumpam, kad įsitikinčiau, jog Rita nebesitiki sulaukti iš manęs daugiau nė vieno žodžio - nei apie Madagaskarą, nei apie Af...

Akimirką mano širdis beveik sustoja. Pilkos, skvarbios akys, nepraradusios nė lašo žvalumo sukausto mane vietoje. Aš net pamatau tai, kas akies kamputyje atrodė taip keistai – sveikai įraudęs Ritos veidas, neįprastai lengva šypsena dar raudonesnėse lūpose. Ji ŠYPSOJOSI, ko anksčiau niekada neteko matyti. Tačiau aš visiškai nenorėjau šiuo momentu suprasti, ką gali reikšti tokia šypsena. Man labai norėjosi bėgti. Tačiau lygiai taip pat aš nepajėgiau ir pajudėti.
Akies kraštelyje tariausi matanti kažkokį purvinai raudoną gumulą, nusėtą nešvariais krešuliais – tokia vizija mane privertė sunerimti. Ji buvo netikėta. Tačiau aš nė kiek nesitikėjau, jog tikrasis vaizdas beveik atitiks mintį. Ritos tobulai neutrali šypsena pritvinkusi kažko atstumiančio, tamsaus. Ir kuo ilgiau žiūriu į ją, tuo labiau slopsta noras kovoti su jos akimis. Pralaiminčioje tyloje krūptelėti priverčia tik duslus spragtelėjimas. Pajuntu ant plaukų byrančio tinko dulkes. Dar vienas įtrūkimas...
- Sėsk. Devyni.
Šnabždesys, skirtas tik man. Paklusniai linkteliu ir kliūvančiomis kojomis sugrįžtu į savo vietą. Staiga pajuntu pykinimą ir nuovargį. Net apsidžiaugiu prisiminusi, kad ši pamoka - šiandien paskutinė.


Saulės atspindžiai


Mokytojo atmintis – tarsi išbandymas. Vieną kartą ant manęs buvo supykusi biologė. Trys pamokos jos klasėje paliko gana nemalonų prieskonį burnoje, vėliau ji pamiršo mūsų nesutarimus. Galbūt supyko ant ko nors kito.
Ritos aš visiškai nepažinojau. Niekas nepažinojo. Regis, net tamsiame mokytojų kambarėlyje ji buvo tyli ir nepažįstama. Jos nė karto nematė besikalbančios su kuriuo nors kitu mokytoju.
Gal ji visiškai nepyko ant manęs, galbūt man tik vaizduotė pašnabždėjo tokią mintį? Gal saulės atspindžius pamačiau jos akyse ir palaikiau tai įniršiu?
Kaip aš norėjau tuo tikėti! Beveik patikėjau, kol atėjo kitos savaitės trečiadienis su ilgomis valandomis prie geografijos vadovėlio. Nenorėjau Ritai duoti progos pažeminti mane, nes jau pažinojau, kaip tai atrodo - jokių žodžių, jokios paguodos... Bespalviu balsu ištariamas pažymys ir nieko nepasakantis žvilgsnis tiesiog suglumina ir mintyse sugebi apkaltinti tik save vieną, nors galėtum supykti ant viso pasaulio ir pasijusti geriau. Galbūt dėl to, kad Ritos pamokose NIEKADA nepasijunti geriau, visi taip nekenčia šios klasės ir laukia pamokos be jokio entuziazmo, be jokio triukšmo.
Ar aš jos nekenčiau?
Ne...
O gal. Nors ne, tikrai ne – tai buvo daugiau stiprus smalsumas, noras suprasti ją, tyliai stebinčią ir suprantančią mus. Kažkokia jėga traukė prie jos, tarsi prie skrynios, kurios raktas seniai dingęs be žinios, be menkiausios užuominos. Galėčiau Ritos nekęsti, jeigu ji tyčia skirtų man mažesnį pažymį, pasityčiotų iš mano neišmanymo, ar imtų lįsti į mano moralę su priekaištais „ir vėl nemoki! “. Ne, ji taip nesielgė. Jos pažymiai buvo daugiau nei sąžiningi.
Nesąžiningas buvo mūsų bendravimas. Aš jai atiduodavau žodžius ir dalį emocijų, o ji – tik žodžius ir kažką panašaus į begalinį šaltį. Pasijusdavau dingusi jame, tarsi išsunkta.


Stengiausi nematyti jos, pasakojančios apie Australiją. Žiūrėjau į suolą, klausiausi jos žodžių ir mintyse meldžiausi, kad tas nuotykis su Tomu būtų pamirštas. Nors buvau teoriškai pasiruošusi kad ir egzaminą laikyti, iš tiesų visiškai nenorėjau patirti šitokios laimės.
Šią savaitę Tomo nebuvo. Sugebėjo savaitgalį peršalti, kas man pasirodė šiek tiek keista. Karščiai vis dar neketino trauktis. Taip pat trūko dar poros mokinių, tačiau apie tuos nieko nežinojau išskyrus tai, kad auklėtoja žadėjo aplankyti ir sužinoti.
Rita kalbėjo kaip visada – negarsiai, tačiau pakankamai aiškiai, kad ir gale sėdintys be vargo galėtų girdėti. Mačiau, kaip besiklausantieji sekė mokytoją akimis. Ne visi, žinoma. Kai kurie patyliukais lankstė lėktuvėlius, tačiau dar nė karto nemačiau, kad nors vienas būtų pakilęs šiame kabinete į orą.
Iš minčių pažadino duslus spragtelėjimas, po kurio sekė jau pažįstamas šlamesys. Ritai nepavaldūs įtrūkiai tinke, išgelbėję mane tą kartą nuo jos žvilgsnio. Aš staiga susivokiau praleidusi dalį pasakojimo, tad pažvelgiau, ką dabar mokytoja bando parodyti mums. Atsargiai, stengdamasi nesutikti jos akių.
Rita vis dar rodė lazdele Australijos žemyno apatinę dalį. Regis, nedaug mano svajota. Atsidusau patyliukais, rašikliu ėmiau piešti gėlytę sąsiuvinio kampe. Šią pamoką visai nebeturėjau noro stebėti Ritos veidą. Galbūt paslapčia troškau, kad mano toks užsidarymas atkreiptų jos dėmesį, ji prieitų ir imtų klausinėti, kodėl aš tokia „liūdna“.
Kurgi ne... Rita dar nė karto neklausinėjo tokių dalykų. Ji arba pati pasakoja, arba įdėmiai klauso. Ir visada tema ta pati – geografija... Nors kartais man atrodydavo, kad tikroji tema visada lieka paslėpta po tuo bejausmiu veidu.
„Ką tu nuo mūsų slepi? “ – įsivaizdavau save klausiančią. Stovinčią prie jos, viena ranka atsirėmusią į stalą, šiek tiek palinkusią virš jos ir stebinčią jos akis, pilnas... nuostabos? Gerai būtų žinoti, kaip atrodo Ritos nustebusios akys. Mano vaizduotėje jos išsiplečia, kaip kokio animacinio filmuko veikėjo, netgi išsprogsta.
Šyptelėjau.
O vėliau tose akyse ima žaisti saulės atspindžiai ir man atrodo, jog vėl matau giliai tramdomą įniršį.
Kas gi vis dėl to tada įvyko? Kodėl ji taip staigiai į mane atsisuko?
Vos spėjau susilaikyti nepažvelgusi į mokytojos veidą – instinktyviai panorau patikrinti, kaip ten iš tiesų su jos akimis. Ar ir dabar saulė žaidžia jose, o gal visas tas nuotykis – mano vaizduotės išpūstas muilo burbulas?
Išvijau iš galvos visas pašalines mintis ir pasistengiau kurį laiką girdėti tik jos balsą. Pažvelgiau į savo porininkę, kuri vėpsojo į lentą išpūtusi paraudusias akis. Turbūt ir aš taip atrodau, kai pernelyg įsižiūriu.

Vaizduotė ir mintys kartais iškrečia šunybę – kai labai nori ką nors sau uždrausti, jos tarsi tyčia susitelkia, kad įvyktų priešingai. Jos randa vaizdinių, kurie sugeba įtikinti. Trumpam. Vėliau ateina metas gailėtis ir niršti ant savęs. Tada visos mintys prasikaltusios tyli ir neprieštarauja baramos. Regis, mielai padėtų įvykdyti bausmę už neklusnumą. Tačiau paprastai bausmės nebūna, o mintys taip ir nepasimoko klusnumo. Jos ir aš eidavome skirtingais keliais, nors buvome viename kūne.
Štai ir dabar, berymodama dulkėtame suole aš jutau, kaip Ritos balsas vis labiau ir labiau atitraukia mane nuo pagrindinio užsiėmimo – mokymosi. Man patikdavo stebėti savo mintis, kurios kartais būdavo išties nelogiškos - stengdavosi mane įtikinti, jog reikia daryti būtent taip, o ne kitaip. Tačiau atsakymą į klausimą „kodėl“ dažniausiai gaudavau gana juokingą. Kartą pabandžiau paklausti mamos, kodėl taip yra. Ji pažvelgė į mane kažkaip keistai, patylėjo, tada gūžtelėjo pečiais ir pabandė pradėti pokalbį apie dramos būrelį, kurį lankiau nuo antros klasės. Galbūt nesuprato, o gal ir nežinojo atsakymo. Daugiau neklausinėjau.

Kodėl man reikia jos akių? Ką aš pamatysiu jose dabar, kai nepamačiau šitiek laiko? Vėl saulės zuikučiai, kuriuos palaikysiu įniršiu? Kvaila... Greičiausiai vėl įstrigsiu tame neutraliame šaltyje ir pamiršiu, ką ji bando mums pasakyti.

Betgi atsilaikyčiau, jau pakankamai mačiau jas. Bejausmės – na ir kas? Daugelis žmonių iš pirmo žvilgsnio bejausmiai.

Taip, gal... Antra vertus, gana spoksoti. Kartais atrodo, kad ne Rita turi veršio akis, o aš. Visa klasė, neatitraukianti nuo jos dvidešimt keturių porų akių. Jeigu jos žvilgsnis taip trikdo, geriau vengti jo.

Betgi ne visada pavyks išvengti. Pakvies prie lentos, užduos klausimą, aš pažvelgsiu į ją ir sustingsiu kaip vargšelis Tomas. Geriau jau žiūrėti dabar ir pratintis, mokytis išsivaduoti iš sąstingio, nepasiduoti...

„Gana! ” – įsakau sau, jausdama savo įsišėliojusias mintis. Akimirką netgi pasijuntu kaip kokia animacinio filmuko herojė, įsimylėjusi į pieštą pasakų princą ir niekaip negalinti liautis svajoti bei kvailai klykauti.
Perbraukiu pirštais sau per veidą, įsikniaubiu į knygą ir visas mintis stengiuosi nukreipti į Australiją – į šalį, kurioje nei aš, nei kuris nors mano pažįstamas dar nebuvo.
- Ko tu bijai?...
Krūpteliu, niekaip nesuprasdama, ar tai buvo tikri žodžiai, ar tiesiog pasiklydusios mintys mano galvoje. Grįžteliu atgal, kad pamatyčiau sėdinčius už nugaros. Ne, jiems aš neįdomi. Kažką savo dirba patyliukais...
Gal mano suolo draugė? Kartais ji ima klausinėti visokių smulkmenų, tačiau dabar nepanašu, kad būtų ko nors klaususi. Greičiausiai tai buvo tik mintis.

O gal tai buvo JOS mintis?
Net susigūžiu. Vos susilaikau nepatikrinusi, į ką dabar Rita žiūri. Būtų labai nemalonu vėl susikauti su jos žvilgsniu. Iki pamokos galo dar dvidešimt minučių – kaip nors ištversiu.
- Bet ko gi tu bijai? Tai tik akys!
- Aš nebijau, - sušnabždu vien lūpomis, užmerkdama akis. – Nebijau...
- Tai pažvelk.
- Ne!
Mane jau ima pyktis. Viena yra pralaimėti prieš save, kai ketini atsisakyti vargano pyragėlio, gulinčio šaldytuve. Tačiau kai reikalas rimtesnis už pyragėlį, tai visai nebejuokinga.
- Tačiau kas gi atsitiks? Tik trumpam pažvelgsi, vos akimirkai... Gal tik akies krašteliu?
Nenoriu net krašteliu. Jau tąsyk išvydau pakankamai. Turbūt net daugiau, nei duobkasiai savo kapinėse.
- Nagi! O jeigu prisimerktum ir stebėtum ją pro blakstienas? Ji galvotų, kad esi užsimerkusi.
- Greičiausiai per mažai nusvilau, jei dar apie tai galvoju. Ne!

Žvilgteliu į šoną. Staiga vėl susivokiu, kad klasėje tvyro gana nenormali prietema. Kairėje pusėje, už langų plieskia kaitri saulė, tačiau vos už kelių žingsnių visa šviesa pranyksta melsvoje prieblandoje, lyg būtų išsiurbta kažkokios juodosios skylės. Mano suolo draugė jau beveik užsimerkusi, jos galva svyra vis žemiau ir žemiau – tuoj pasieks kakta savo rankas ir palaimingai užmigs. Gretimame suole sėdintys taip pat vos laikosi, paraudusiomis akimis stengdamiesi pamatyti, kurioje vietoje yra minėtas barjerinis rifas.
Nejaugi VISI tokie išvargę?..
Atsisuku atgal ir matau kelis beveik miegančius – visaip, kaip įmanoma pasiramsčiusius galvas, kad tik mokytoja nepamatytų užsigulusių stalo. Būtų juokinga, jei atrodytų natūraliai, tačiau aš nieko nesuprantu. Juk prieš pamoką visi dar linksmai krykštavo, atrodė tokie žvalūs!
JOS darbas, ne kitaip.
Labai atsargiai atsisuku atgal, stengdamasi nepakelti akių. Vien ši mintis suteikia gana didelį impulsą imti ir patikrinti – o jeigu?.. Jeigu vėl pamatysiu raudoniu degančias lūpas ir viską matančias akis?
- Tuomet tu būsi tuo tikra. Pažvelk ir patikrink.
Beveik papurtau galvą, neigdama ir vydama visas mintis. Jaučiuosi sutrikusi ir truputį sunerimusi. Ritos aš nebijau, ne... Ką ji man padarys? Privers žiūrėti į akis ir išsiurbs mane, lyg kokia vampyrė? Juokinga...
- Tai pažvelk į ją!
- Ne!
- Kvaiša. Geriau vieną kartą patikrinti, nei šimtą metų apie tai galvoti! Nors pabandyk!
- Dink iš mano galvos! – stipriai užmerkiu akis.
- TAI PAŽVELK Į MANE!

Pajuntu užplūstantį siaubą. Ką reiškia tas „į mane“? Kodėl ne „į ją“? Kieno čia mintys?..
- Kodėl jūs tai darote?! – staiga užklykiu, pašokdama ir įsmeigdama į Ritą savo žvilgsnį. Nebijau to padaryti, nors ir matau, kaip smarkiai ji pasikeitusi – lūpos skaisčiai raudonos, akys tiesiog žėri gyvybingumu ir tai tikrai ne saulės atšvaitai. Iš šios vietos saulę jau išsiurbė, susiurbė ir dabar ji žybsi tik Ritos bedugnėse akyse. Nebijau jos dar ir todėl, kad dabar net drebu nuo įniršio. Tik tai mane ir sulaiko nuo sustingimo. Aš jos nekenčiu!
Sekundei atitokusi pastebiu bendraklasių nustebusius, mieguistus žvilgsnius. Jie nieko nesupranta, žiūri į mane, o aš staiga susigėstu. Iš šalies turėjo gana keistai atrodyti.
- Andromeda, ar tau viskas gerai?... - tyliai prataria Rita, nors veide net nematyti susirūpinimo. Atvirkščiai – jos žvilgsnyje pajuntu pašaipos atšvaitus.
Drebančiomis rankomis čiumpu savo knygą, kuprinę ir su triukšmu palieku suolą. Mokytoja net nebando manęs sulaikyti.

Išbėgu iš klasės ir pasileidžiu visu greičiu per koridorių, prie laiptinės. Nenoriu susitikti direktorių ar pavaduotoją, tad užlipu į trečią aukštą ir patraukiu link bibliotekos, ketindama ten atsigauti ir tada patyliukais dingti. Bibliotekininkė savas žmogus, manęs neišduos. Nenoriu daugiau matyti Ritos, nors gerai žinau – kažką reikės daryti poryt, kai vėl bus jos pamoka. Mano veidas dega karščiu, nors dar nežinau – dėl gėdos, ar dėl pykčio. Ir mintys vėl mane užgriūva visu svoriu.
Ar tikrai ten buvo pašaipa, tose akyse? Argi jos veidas negalėjo būti įraudęs anksčiau? Ar tik tu nepasikarščiavai, Andromeda? Pasidarei gėdą prieš visą klasę, prisiklykei kaip kokia kvailė... Pagalvok, ką turėsi jai pasakyti poryt!
Nenoriu galvoti. Jau verčiau visas mintis užmušti ir užkasti kuo giliau, kad galėčiau pailsėti. Deja, neegzistuoja tokios kapinės, iš kurių jos negalėtų prisikelti. Graužikės nelaimingos!
Nulenkiu rankeną, atveriu duris ir užtrenkiu sau už nugaros.
Knygų kvapas, taip... Jau panašiau į mano namus.
Bibliotekininkė kažkur nuėjusi, jos stalas paliktas be priežiūros. Tyliai burbuliuoja mažas akvariumas, kuriame plaukioja keturios skiauterėtos gupijos, bibliotekininkės numylėtinės. Išvydusi jas aš netgi aprimstu, lyg būčiau panirusi į vėsų vandenyną.
- Meda, ką čia veiki?

Beveik aikteliu iš netikėtumo. Tai ne bibliotekininkės balsas. Iš spintų labirinto gilumos mane smalsiai stebi Erika, mūsų matematikė. Ji netgi padrąsinančiai šypteli, išvydusi mano sutrikimą, tačiau aš jau rami, netgi apsidžiaugiu.
- Pabėgai iš pamokos?
Palinksiu, vis dar negalėdama atgauti žado. Kaltai kilsteliu geografijos knygą, kurią vis dar laikau suspaudusi delne. Erika linkteli ir plačiai nusišypso.
Kaip ji skiriasi nuo Ritos! Pastaroji dar niekada nesišypsojo, o ši, regis, perduoda šilumą vienu vieninteliu lūpų judesiu. Nors Erikos aš gerai nepažįstu, tačiau kažkodėl mane traukia išsilieti, išsipasakoti. Pasąmonė, vėl nieko nepaaiškinusi, tiesiog liepia tai padaryti. Todėl man ji ir patinka. Ji niekada neįkyri su visokiais klausimais „o kas, jeigu... “, ji tiesiog atsiranda ir LIEPIA.