Sigė

Žmonės sako, kad tai tikra istorija. Žmonės sako, kad ją skaitė popieriuje. Žmonės sako, kad girdėjo gatvėse. Bet žmonės sako daug ką.

***

    Šopeno gatvė, už lango papilkėjęs nuo lietaus dangus. Šniokšdami ratais automobiliai skriejo šuorais pro šalį, bumsėjo ir šlakstė vandenį prie šaligatvių tiesiai ant lango, už kurio, galvą ant rankelių padėjusi sėdėjo Sigė. Jai nedaug, tik penkeri, o ir tie neseniai prasidėję.

    Sėdėjo parimusi ir skaičiavo lašelius, tyškančius ant palangės. Atrodė, kad tą vakarą taip nieko ir neįvyks. Seniai tėvai išvykę iš namų. Jie taip skubėję, jog Sigė, stovėdama už durų kambarėlyje ir laukdama, kol kas užeis, kad ji galėtų juos išgąsdinti, taip ir liko ten stovėti. Niekas neatėjo, tik apačioje po didelio paltų šiurenimo trinktelėjo laukujės durys ir balsai nutolo. Ji kaip peliukas šmurkštelėjo koridoriun ir vizgindama į uodegytę surištus plaukus persisvėrė per turėklą. Nieko nėra. Kojytėm pamataškavo tarp stipinų ir liuoktelėjo atgal į kambarį.

    „Nejau pamiršo? “ – balsiai galvojo Sigė, įsitaisiusi kambary tarp zuikių ir meškinų. „Pamiršo pabučiuoti“. Tokia ji nepabučiuota vaikštinėjo po namus. Iš pradžių vis stryktelėdavo ant laiptelių, bet ilgainiui tiesiog ritinėjosi kūliais ant kilimo. Kai lietus vėl prasidėjo, prisistūmė prie lango taburetę ir palipusi su zuikeliu rankoje, įsistebeilijo į pilkėjantį dangų. „Zuikuti, kai grįš namo, išgąsdinsim. Išgąsdinsim“. Ir skaičiavo jiedu lašelius kaip sekundes. Na, kur gi jie šitaip ilgai?

***

    Sigės tėvai nepaliko vienos namuose. Išbridę pusbačiais į lietų ir susiglaudę pečiais po skėčiu, jie buvo tikri, kad nuvedė ją pas kaimynus, kol nebus namuose.

    Prieš valandą ar kitą jiems paskambino iš ligoninės, ilgai kalbėjo nepažįstamas balsas ragelyje, paskui taip pat ilgai kalbėjo jų kaimynė. Dukrelę josios partrenkė tą vakarą. Per tą prakeiktą vakarą, pilant kaip iš kibiro. Atrodė prieš nelaimę, jog tai tiesiog lietus, skalaujantis grindis ir slūgstantis ant sielos, o tada jis tapo moterimi su dalge ant peties.

    Daugiau jie nieko per ragelį nesuprato, girdėjosi tik kūkčiojimai ir stumdymaisi prie telefono aparato, kuris dabar kalbės, kuris papasakos, kas atsitiko, bet niekaip jie nesuvokė, iš kur ta mašina.
Sigės tėvai, ilgai stovėjo glaudžiai susikibę ir dėkojo, kad jų mergaitė visiškai sveika. Greičiausiai apsivilko paltus ir vienas kitą ragindami įšoko pro duris į lietų. Susiglaudė po skėčiu ir skubiai nubrido šaligatviu.


***

    Grįžo jiedu negreitai, jau visai prie nakties. Kas keletą žingsnių jų vaitojimą dėl kaimynų mergaitės nutraukdavo lengvas atodūsis, jog Sigė saugi. Po kojomis pliaukšėjo vanduo, iš šono lašais pustė it sniegu, mama prisiglaudė prie tėčio ir pajautė po lietpalčiu ką kieto prie širdies.

-   Pasiėmei? O kam?
-   Juk šitaip pila, per žingsnį nematai.
-   Bet kam, juk neišdrįstum!
-   Lietus šią naktį vieną jau pasiėmė, nenoriu, kad paimtų sau ir mus.


    Ir vėl nutilę, pasvirę vienas arčiau kito, jie vilko kojas, spaudžiamas kūno žemyn, atšokusiom plytelėm. Iš papilkėjusio dangus patapo juodu, ir tik prie žibintų matėsi lietaus lašai, stumdomi vėjo.


***

    Sigė nejudėdama sėdėjo prie lango, zuikelis jau snaudė rankose, atlėpusios pliušinės ausys karojo prie peties. O Sigė laukė. Išgąsdins ji, kai grįš. Juk šitaip ilgai, šitaip ilgai ji skaičiavo lašelius, užmigti sau neleido. Stiklu bėgančio vandens ji nebematė, tik kai apšviesdavo žibintai jie blysksteldavo it iš niekur. Į kur žiūrėjo, nežinojo. Tik tikėjosi pamatyti iš tamsos išnyrančius tėvus.

    Po šitokio laukimo, ji vėl pamatė dvi žmogystas, susiglaudusias po skėčiu. Nelaukė ji, kol pamatys jų veidus, kažkoks jutimas atsirado, kad tai jie.

-    Zuikeli, atsibusk. Greičiau, greičiau, - ji lėkė laiptais mažom putniom kojytėm, - jie tuoj ateis. – Įslinko ji į jųjų kambarį ir šmurkštelėjo spinton. Ir tą akimirką į vidų lyg juodi, šlapi šešėliai įslinko permirkę tėvai. Viršui dungstelėjo uždaromos spintos durys.

-    Girdėjai?
-    Girdėjau, - pridėjęs ranką prie širdies, sumykė Sigės tėtis.
-    Viršuj kažkas yra, juk Sigė pas Gailius.
-    Tikrai, ne Sigė. - Mama pažvelgė į tėtį. – Ne, ne, juk neišdrįsi, - jis pridėjęs ranką prie širdies vidinėj palto pusėj iš lėto kopė laiptais. Daugiau nei karto neišgirdo bildesio, bet jautė, jautė viduje, kad ten kažkas yra. Ištraukė iš už skverno ginklą, nakties šviesoj sužibusį, ir atlenkė gaiduką. Tas Trakšt! jam perėjo per širdį. Nustūmęs seiles gerkle, nubraukė ranka lietaus šlapumą nuo kaktos ir stumtelėjo duris į tamsų kambarį.

    Mama stovėjo apačioj ir glaudėsi prie sienos, galvodama, ar tikrai jie nuvedė Sigę pas Gailius, ar nieko jai nenutiko. O kas jei ne? Tada juk ją šitie užklydėliai nuskriaust galėjo.

    O Sigė iš nirtulio ir laimės spintoje tūnodama drebėjo. Ji šitaip laukė, kol galės išgąsdinti. Ir štai, ir štai, tėvelis tuoj atvers duris. Iš nerimo ji muistėsi ir trypė kojom, nors stengėsi kaip galima išbūt tyliau.

    Ginkluotas tėvas jautė, kad spintoj kažkas kruta. Jam irgi nirtulys po kojas vaikščiojo ir kažkas krūtinėj plienu daužė, bandydamas laukan išlįsti. Tiršti kraujai suplūdo jam į smilkinius, kai prilietė ranka duris, raižytos spintos. Sigė tik tai to ir laukė. Jau tuoj, jau tuoj!

    Kai durys staigiai prasivėrė, ji stryktelėjo laukan, išrėkdama tik Buu!!

    Ir vienas Pykšt! iš tėvo rankos. Tiesiai jai į gerklę.

    Klyksmas pasigirdo apačioj po šūvio. Skriete užskrido laiptais motina ir įsiveržė į kambarį. Iš pistoleto rūko dūmai, sukdamiesi apie tėvo ranką. Spragtelėjo šviesos jungiklis. Ir klyksmas perskrodė visus namus. Krauju aplaistyta ant grindų trūkčiojo Sigė. Tėvo akys smigo kiaurai vaiką, motina suspaudė rankom gerklę taip iš jos dar daugiau išspausdama kraujų, kurie riebėdami pynėsi vieni per kitus. Ir tik vienas atodūsis išėjo iš tėvo krūtinės: „Mano Sigė“.

***

    Žmonės šneka, kad kažkas po šūvio iškvietė policiją. Žmonės šneka, kad nepažaboti instinktai kainavo Sigei gyvenimą. Žmonės šneka, kad tai tikra istorija. Bet žmonės daug ką šneka.