Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter




Kirais
Kirais
autoriaus id: 31740
 
Recenzijos
Recenzijų nėra...
Autorius įvykiuose nieko nepublikavo...
Rašytojų aprašymų nėra...
Faktai
Lankėsi: 2021-01-25 17:32
Rašykas nuo: 2008-02-06 11:47
Paliko komentarų: 263
Mėgstamiausiuose: 26
 
Turi buti bent kazkokia reakcija i dirgikli, pulsuojanti ivairiomis kryptimis. Kai reakcija buna per ne lyg stipri lyg slibino ugnies kerstas, dirgiklis yra sunaikinamas. Metu metus gali jis vegetuoti be jokio mitybos plano, kraujo, ar isskyru, bet visas tas reikalas yra tik laikinas. Kai tik pasireiskia nauja i ji reakcija, viskas prasideda is pradziu, kaip tai nutinka su sauletekiu ir saulelydziu.


Žinutės
Žinutes rašyti gali tik prisijungę vartotojai.
Žinučių nėra...
Ši dalis yra eksperimentinė, todėl čia matoma nedaug informacijos.

Matoma tik svetainės rėmėjams.. Plačiau...
Apie save
Su Ieva kalbėjausi mažai. Ji susitiko su manimi, kad papasakotų kaip gyvena tarp merginų ir vaikinų, atsidavusi savan pasaulin, sunkiai suprantamam. Būti vienai tarp žmonių teikė jai prasmę. Ji  slėpėsi po kiautu – daugybe skirtingų asmenybių, kurių visuma kūrė nematomą paveikslą, ir jo lipdymas po mažą gabalėlį man teikė malonumą. Po kelių mėnesių staiga pasijutau prie jos prisirišęs; o ji buvo labai atkakli, kad aš iš tikrųjų matyčiau jos kitą pusę, labai gražią, pilną meilės ir šilumos. Mes leisdavome kartu laiką, staiga atsidurdavome Londone arba Braitone, ir visos tos akimirkos atrodė pavogtos, neužsitarnautos, už jas aš jausdavausi skolingas.
Gulėjau savo lovoje sužadintas laukinio geismo, sudirgintas aistros, palikęs pasaulį, žiūrėjau į Ievą ir fantazavau. Skridau sustingęs ankštoje šviesos kapsulėje, koridoriais per nežinomybę, su kažkokia jėga malonumo. Ji keletą minučių tyli, bet aš žinau: skuba. Atsisega liemenėlę.
- Turi apsaugą? Aš tikiuosi tu turi.
Aš plūduriuoju - tarytum vandenyne, mes plūduriuojam, ir viskas apsiverčia kita puse, ji tampa man nebeįdomi. Ieva sėdi priešais ant lovos krašto nuogomis kojomis, bet mano kūne dabar tiek daug kvaišalų, tiek daug dirbtinio stimulianto, kad jaučiuosi be patirties, praradęs gebėjimą ją užvaldyti, akimirkai užsimiršęs, tapęs svetimu kūnu bei turiniu. Giliai viduje aš žinau, kad Ieva viso to nesuprato. Galvojo, bet nepasitikėjo, - nes yra dalykų, kurių ji negali nepraleisti pro savo apsauginį filtrą. Jie priklauso man ir tik man.
Vos paliečia mane lūpomis, aš pajuntu bjaurumą.
Ji man sako:
- Kas tau darosi?
- Palik mane ramybėje.
- Šį kartą aš...
- Eik po velnių! - surinku.
Mano kraujas - vyro kraujas, - jos kraujas - moters kraujas, - upelis raudonų lašų, dideli kraujo perlai mūsų lovoje, ant grindų... Aš juos matau. Bet negi esu už ją įžvalgesnis? Rituosi žemyn toliau?
Kai užsitempia džinsus ir susiieško kišenėje mobilų telefoną, aš suprantu, šį vakarą jau pralošiau. Paskui, kai ateina minutė kada ji mane palieka, puolu po antkole į lovą.
Vakare ji man skambina, bet aš neatsiliepiu. Tyloje pasigirsta žingsniai, ji braškina man į duris, tikriausiai užsinorėjusi kažką pasakyti. Išjungiu savo telefoną, o kai ji bando laužtis pro duris, neišsikentęs išeinu į koridorių. Aš šypsausi jai. Kas nenorėtų pasimylėti su tokia pamišusia moterimi? Ieva įsmunka į vidų ir mane apkabina, ima glostyti sprandą, aš pasijuntu užsitarnavęs jos palankumą. Ta mintis siaubinga.





Vėlai vakare einu link Ievos. Švytinčios reklamos blyksi, splavina naktinį Brightoną, iki pasiekiu jos gatvę. Praeinu keletą šalutinių, kur neoninėmis raidėmis mirga viešbučių pavadinimai, naktinių klubų iškabos, bei užkandinių pavadinimai.
Einu iš lėto, prasilenkiu su įvairių tautybių tipais, mano akys sminga į jų veidus, kūnus, bet jie manęs nemato. Jaučiuosi sumaigytas, pavargęs nuo žmonių, nelabai ką suvokiu, žinau tik vieną kryptį, galutinį sustojimą pas Ievą.

Kartais man pas ją nereikia eiti - ji ateina pas mane. Sapnai materializuojasi, paveikia mano protą, pavirsta į kažkokia jėga, Ievos kūnu. Ji padeda savo galvą ant mano šlaunų ir liežuviu ieško tarpukojo. Užsimerkiu, kad labiau susijaudinčiau, įsivaizduočiau, ir mano veidą išmuša raudonos dėmės.

Tą dieną eiti pas ją nenorėjau, bet pasiryžau, nes Samis paskambino man ir pasakė, kad šiandiena ji į darbą neprisistatė. Aš jai skambinau ir palikau žinutę autoatsakiklyje. Žinojau, kad namie. Dažniausiai ji elgiasi nenumatytai, tarsi būčiau nesvarbus. Tai mane žinoma, siutina, bet daug kartų jai sakiau, kad ji neturi man įsipareigoti. Mūsų santykai tokie - be ryšio tarp žodžių ir veiksmų - jokių įsipareigojimų, atsiskaitymų, jokios ateities. Tai atrodė būtų vagystė. Tad išėjau pas ją daug negalvodamas.

Susitinkame prie jos namų durų, ji išeina stipriai išsikvepinusi. Kvapas buvo citrinos, kvepalų, kuriuos jai parvežiau iš Hamburgo, kai buvau pas Jovitą. Paėmiau ją už rankos, praeiviai paniekinamai į mus pasižiūrėjo, nes ji nepasidavė. Pasijutau purvinas, pilnas gėdos, viskas pasidarė nesvarbu. Kalbėtis apie visišką nieką, nereikšmingus įvykius, buvo sunku.

Patraukėme link tilto, iškyšulio į vandenyną, nusėto triukšmingų atrakcionų, vaikiškų karuselių, lošimo namų, bei prastu apšvietimu aludžių. Medinės tilto grindys buvo kiauros, su mažais plyšeliais, visi saugojo metalinius pinigus, net popierinius, kurie tuoj pat galėjo pakilti padvelkus vėjui.

Mes nueiname iki pačio tilto galo, aš atsiremiu į geležinius aptvarus, už mano nugaros tamsa ir vanduo, kažkokia ramuma, kuri yra ne aš, ne mano mintys. Tai šalta visata, jos tuščias plotas, mano gyvenimas, kurio neišlaikau savo rankose. Sausas, bet paskendęs egzistavimo beprasmybėje. Su baime staiga pagalvoju: kiek daug dar man liko?

Ieva atrodo laiminga, dvelkia šiluma, vasara, liepos mėnesiu, drėgme ant kūno. Imu tikėti, kad ji tikra, nes elgiasi lyg matytų, jaustų. Mudu pasižiūrime vienas į kitą, nusišypsome, paliečiame vienas kito lūpas, apšviesti lempučių blyksnių, ir vėl atsitraukiame.
Taip mes praleidžiame visą valandą.
Ieva, - apsivilkusi suknele, juodomis lakuotomis basutėmis su dirželiais, kokios dabar madingos, aš, - atsilapojusiais marškiniais su sagutėmis, jūros atvizdu šortais ir juodais akiniais. Niekas į mus daugiau nebekreipia dėmesio. Vaikšto susiporavę, vos vos apsirengę, įrudusiais kūnais, įsitraukę į meilės žaidimus, visai pašalyje mūsų.




Aš pasijutau daug geriau, kai jai tai pasakiau. Ji pasižiūrėjo į mano kūną, atrodė be galo nuliūdusi, tarp mūsų įsivyravo nemaloni tyla, priverstinis kūno sukietėjimas, reikalingas užfiksuoti tokiai akimirkai. Ieva paglostė mano veidą, jau nebegalėdama daugiau išlaukti; aš instinktyviai sukrutėjau ir mano keistas kojų sustingimas baigėsi. Mūsų pasidalinusi tyla kažkur baigėsi. Stovėjome Brightone ant šaligatvio, šalia pramogų parko, kur švietė mirksinčios supynių lemputės, o iš aukštai įsuktų garso kolonėlių trankiai grojo muzika. Į visa tai jaučiausi stipriai įsivėlęs - į visišką žmonių chaosą, rausvą horizontą, kur pagrindinis vaizdas atrodė virš vandens ištirpęs. Maži žmogeliukai kabojo aukštai savo supynėse, iš baimės įsitvėrę jų metalinių pertvarų, negalėdami neatitraukdami akių nuo žemės ir juos skiriančio aukščio. Mediniu tilto paviršiumi žmonių grupelės vaikščiojo iš lėto, po vieną žingsnį, lyg taip būtų daug maloniau leisti laiką, lyg išgyveno paskutines savo dienas vėstančiame atrakcionų parke. Aš žvelgiau į tolimus veidus, atrodė, kad juose nėra praeities, jokios išlikusios vertės. Prisitraukiau už rankos Ievą. Ji truputėlį man šyptelėjo ir kažką pasakė.
Staiga suskambo Ievos telefonas ir viduryje sankryžos aš pastebėjau sustojusį motociklininką.
Išgirdau balsą:
- Tu?
Motociklo variklis garsiai suburzgė.
- Žinai, aš pasiliksiu, - Ieva sako. - Ką veiksiu? - pasižiūrėjo į mane. - Sutikau bičiulį. Nežinau. Grįšiu traukiniu, manau suspėsiu... Ne, rytoj nieko. Galėsi atvažiuoti!
Automobiliai pajudėjo ir gatvė atsilaisvino, įtampa galutinai atslūgo, kai motociklininkas dingo iš akiračio.
- Ar tu supranti ką darai, Ieva? Juk turi mane, - tariau. - Tu nieko negalvoji? Lakstai paskui kitus, neapsisprendi su keliais vaikinais vienu metu dulkintis?
- Tik nereikia!
- Tai aš jam pasakysiu, kad atstotų. Nori? Pati negali tu šito padaryti?
- Ne, ne visai taip, Oli. Kas tau sakė, kad aš - tavo? Vaikštau su kuo panorėjusi, mane veža skirtingi vaikinai, negaliu turėti tik tave vieną. Kodėl tu negali suprasti? Tu man nepasakysi, ką jausti, nesuvaldysi mano norų, aš noriu gyventi dėl savęs, o ne dėl tavęs. Tai, kas vyksta tarp mūsų yra tik nuotykis.
Pasižiūrėjau prietemoje į sumažėjusį jos siluetą, niekaip negalėjau suprasti kodėl taip kalba. Tuo metu mus kažkas nufotografavo, patekome į blykstę. Nusprendžiau važiuoti namo. Palikti ją vieną ir dingti su visomis pragariškomis pavydo scenomis.
Ji susmuko žemyn ir užsidengė delnais veidą.
- Aš nemoku mylėti, - pasakė verkdama.
- Ieva, einame kur nors. Tik prižadėk su juo nesidulkinti, - pasakiau.
Mes nuėjome. Kai kuriomis minutėmis neapkenčiau visų tų savo žodžių. Esminė dalis buvo ta, kad man trūko mūsų seno ryšio, įsiskverbimo į jos kūną, garanto, nors ir labai trumpo. Daugeliu atveju buvau tikrai teisus, ji per daug pasileidusi, bet kodėl tai manęs neatgrąso? Prisiekiu, niekados taip anksčiau nesijaučiau. Tai kartais mane gąsdina.





Aš pasijutau daug geriau, kai jai tai pasakiau. Ji pasižiūrėjo kažkur į mano kūną, atrodė be galo nuliūdusi, tada tarp mūsų įsivyravo tyla, tarsi priverstinis kūno sukietėjimas, reikalingas užfiksuoti tokiai keistai akimirkai. Ieva paglostė man veidą, jau nebegalėdama ilgiau išlaukti, aš instinktyviai sukrutėjau, ir keistas jausmas baigėsi. Mūsų tyla kažkur baigėsi. Stovėjome ant Brightono medinio tilto, į mus švietė mirksinčios atrakcijonų lemputės, iš aukštai įsuktų garso kolonėlių trankiai grojo pigi muzika, įsivėlusi į visišką žmonių chaosą, su aidu nutekėjusi į tilto pabaigą, kur pagrindinis vaizdas virš jūros atrodė ištirpęs. Maži žmogeliukai kabojo savo supynėse, įsitvėrę metalinių pertvarų, negalėdami neatitraukdami akių nuo žemės, juos skiriančio aukščio, lyg išgyveno paskutines savo dienas. Apačioje žmonės vaikščiojo iš lėto, po vieną žingsnį, lyg taip būtų daug maloniau leisti laiką atrakcionų parke. Aš žvelgiau į jų nepažįstamus man veidus, be jokios praeities, be jokios išlikusios vertės. Pakartojau Ievai, kad labai ją myliu. Ar tai ženklas, kad jau įžengiau į pasigailėtinai liūdną pasaulį? Kad kartojuosi tarsi automatinis telefono atsakiklis?




Noriu pasidalinti: iš tikrųjų jaučiuosi kiekvienu čia iš Jūsų; už mane balsavote, beveik nesusimąstydami, kad aš - tai Jūs. Kaip tai paveikė rezultatus, aš nežinau. Sakau taip, nes man atrodo egzistuoja kažkokia trajektorija, kurioje skirtingų lyčių žmonės juda vienas paskui kitą. Plevena keistomis kūnų formomis, lengvai peršviečiamais pavidalais, įvairiomis kryptimis. Nemato. Sunku atskirti pagal tokią vienodą aprangą, sudėtinga atpažinti. Ar gali būti esame išsibarstę? Vienas ir tas pats asmuo? Linkęs kartotis? Mano atmintin visada sugrįžta ta pati teorija. „Už mane balsavote... aš - tai jūs“.
Atleiskite už tokį naktinį sumišimą, kurį dabar jaučiu. Man taip būna. Kitą rytą juokinga.








Tiesios ir kuklios akys į mane paslaptingai įstrigo, aš nesupratau kodėl. Viduje jaučiau, lyg kažko jose trūksta. Gal asmenybės? Gal pasitikėjimo? Nežinau. Kiek netrukus toks sukeltas dėmesys man tampo per daug akivaizdus, galvoju, jei bent mažumėlę tave gerbčiau, mudu galėjome susitikti ir kitur, juk nieko nebūtų atsitikę?
Blausi šviesa spaudė, merginos ėmė judėti, užstoti mirgančią blykstę sienoje. Staiga mane apima komiška būsena, pasirodau būtent toks, koks nesu - spoksau į nuogą šokėjos lytį, sėdinčiai šalia maigau krūtis, mano akys spinduliuoja. Tai vienintelis būdas čia išlikti. Aš netekau žado, kai pagaliau išvydau Ievą. Tramdomas keistų jausmų, mėgavausi tokia atmosfera, kuri šalia Ievos atrodė tarsi sukosi aplinkui.
Parsinešu trečią vyno taurę. Kažkodėl galiu dulkintis tik išgėręs. Kitaip matau kažkokį kitą moters veidą, lyg bedugnės kraštą – labai šaltą ir kiaurą su daugybę asmenybių. Turiu pripažinti, kad prieš dešimt metų visai tai nerūpėjo; bet dabar atrodė yra nesuderinama su dabartine būsena.





1.

Giliai mintyse glūdi mane kankinanti vaizdų dykynė: esu didžiulis prekybos centras, su traškančiais stikliniais liftais, greitomis ledų kavinėmis, žaižaruojančiomis girliandų vitrinomis, šalia be galo ištysusių siaurų tunelių, spalva panašių į auksą. Juose kryptingai juda aštunkojai žmonės. Jie klekši rožiaspalviais čiulptuvais, tarsi nesuprasdami kas čia darosi, aš prieinu arčiau, ir jų veidai man tampa atpažįstami, susiję su mano gyvenimu. Aš be perstojo apie tai galvoju.

2.

Kambaryje naktis. Viduje nesimiega, nesirašo. Tarsi guliu apdengtas juodu audiniu, kažkoks šlykštus gyvulys drąsko man vidurius. Atvira skylė vis labiau šiečia ir plečiasi, ima degti ant mano kūno... Aš muistausi, norėdamas išsivaduoti iš tokio netikro reginio, staiga į priešais tolstantį koridorių mane nusitempia du keisti padarai...

3.

Aš visada galvoju: Reikia kurti.
Kas dieną mane persekioja kažkoks įkyriai užispyręs tipas, jis verčia mane visiškai juo pasikliauti, geranoriškai sutikti... Padėkite - aš tikrai nieko nebesuprantu.




Aš sėdėjau restorane prie staliuko pirmąjį naujųjų metų sekmadienį. Mano skrandis buvo lengvai susitraukęs. Išėjus iš namų mane užvaldė skausmingas alkis, tokiu metu daug negalvojama. Aš pasukau link artimiausios gatvėje iškabos. Norėjau karšto maisto. Viduje mane pasitiko padavėja su virš lūpos juodu apgamu. Ji nusišypsojo, tada palydėjo iki staliuko. Ėjo sunkiai judindama klubus, tarsi nešdama savo sunkų kūną, apaugusį trumpais plaukeliais.
Už storo stiko kryžiavosi prisnigtos gatvės. Paskutinėmis dienomis stipriai šalo. Viskas aplinkui atrodė tarsi balta amžinybė, turėjus būti neišvengiama, kaip visada įpusėjus žiemai. Anksčiau ar vėliau viskas keičiasi. Virsta kitu, lygiai tiek pat reikšmingu gamtos procesu iš metų į šimtmečius. Tada aš galvoju, ko esu vertas? Kadaise su džiaugsmu laukdavau sniego. Dabar apnyksta vienišumo jausmas, kitas žemės pojūtis, kada po padais girgžda sniegas, kada aplinkui viskas keičiasi į pernelyg mažai suvokiamą pasaulį, prie kurio ęsu pratęs, silpnai susimąstydamas, kokiame mažame lopynėlyje aš judu. Kiek nedaug jo išnaudoju. Mane suima keistas bejėgiškumas. Jei gyventi verta dėl ko nors, greičiausiai dėl spinduliuojančio šviestos šaltinio. Labai keista mano nuojauta kartais neturi jokio paaiškinimo. Aš klausčiau save be galo daug, jei būtų viskas atvirkščiai. Mano lūpos tvirtai suspaustos, mano balsas kažkur pradingęs, - gali būti, kad aš ką nors gąsdinu savo bjauria veido išraiška, o savo viduje – jaučiuosi žmogiškas. Ir tai neturi jokios paaiškinčios priežasties.

Man valgant paskambino Ieva.
- Norėjau pasveikinti su gimtadieniu. Nemėgstu palinkėjimų. Ką rytoj veiksi?
- Apie tai dar negalvojau.
Labai nustebau, kad iš tiesų, aš abejingai jai atsakiau. Ieva nutilo, giliai atsiduso. Man pasirodė kalba melancholiškai, tarsi nenoromis. Šis mūsų pokalbis, maniau aš, panašus į susitikimą – kada neturi ką pasakyti. Greitai iš vis nebekalbėsime, pamaniau sau.
Sakau jai:
- Kas nutiko?
- Šiaip. Mano vaikinas išvažiuoja.
- Ilgam?
Ieva norėjo išsipasakoti. Pasirodė labai liūdna. Jos balsas retkarčiais nutrūkdavo, ir aš įsivaizduodavau kaip ji šluosto susikaupusias akių kampučiuose ašaras. Bet visa tai galėjo būti mano vaizduotėje iškilęs mano paties sukurtas jos paveikslas, neturėjęs nieko bendro su realia tikrove. Su jos būsena, kuri mane jaudino.
Širdyje tai atrodė nepasiekiama – kad ji mane mylėtų. Bet labai mažas mano kūno kamputis, judantys atomai, nematomos dalelės, dirbo lyg užsivedęs varikliukas – užvaldęs be pažadų, beprotiškai stipria jėga, tekančia venomis, puikiai maitinančia visas mano smegenų dalis, - mane žavėjo tarsi kažkokia nesusikaičiuojama formulė, privertusi įsiklausyti į didžiuosius dalykus, gyventi su savo aistra ir meile, labiausiai reikalingais elementais žmogiškumo pojūčiui palaikyti.
Mūsų pokalbis truko neilgai. Ieva manęs buvo pasiilgusi, man atrodo, kad todėl ir paskambino. Tai galėjo būti tiesa. Ji galėjo gyventi su daugeliu jausmų, tokiu kaip ir mano, nors ir skirtingų spalvų ar kvapo, tačiau lygiai tokių pačių vienišų.
“Aš noriu pas tave” - sako man. Staiga išvydau atsiveriančias sunkias restorano duris. Ieva vilkėjo trumpą odinę striukę, kaip per pirmą mūsų susitikimą. Buvo apsimovusi minkštas treningines kelnes. Aš akimirksniu pašokau nuo stalo, ji pribėgo tiesiai prie manęs. Prisilietė kaklo linkiu. Aš pasijutau tarsi užšaldytas į ledą, man patiko Ievos kvapas, jį norėdamas išuostyti, aš laikiau jos veidą, jausdamas kaip lygiai skverbiuosi jai į akis - kaip į atskirą pasaulį, per kurį vedė šios durys, du maži angliukai žemiau trumpų kirpčiukų.
- Gal užteks mane tyrinėti, - ji suprunkštė į delnus.
Norėjau pakartoti visą tą akimirką. Nuo pat tada, kai ji įžengė. Pakartoti, kad įsiminti plaukiantį odoje virpulį. Surinkti išbarstytą savo jausmą po visą žemės rutulį - mozaikos gabalėlį, kuris visada yra mano pasąmonėje, supjaustytas į skirtingų spalvų atvaizdus, judančius labai iš lėto, kai įvyksta kas nors naujo gyvenime. Pamažu jie atkuria sunaikintos formos atvaizdą -  toje pačioje vietoje, tik su skirtingomis mozaikos iškarpomis, užpildo tuščią oro ertmę. Ieva užsisakė baltos kavos. Aš vėl sugrįžau į į pokalbį.
Sakau:
- Tu pasikeitei šukuoseną?
Žiūriu kaip ji nusijuokia. Po tokių gilių mano nuklydimų, jos balsas skamba pernelyg linksmai. Prieš akimirką, maniau jos padėtis nepavydėtina. Tačiau visas jos liūdnumas tarsi ištirpo į paties siluetą, kurį aš išvydau. Ji taria: „ Iš kur žinai? “.  Aš atrodau pasimętęs, šiek tiek palaukiu, kol ji nutyla. Kalbu nelabai užtikrintai – beveik užmiršdamas žodžius. „Kitaip atrodai... tinka tau. Ar žinai ką veiksime? “ – „Su tavimi negaliu apie tai galvoti“ – „Gerai, kad atvažiavai, - sakau jai. - Žinai, galėčiau tave kur nors nusivesti“.
- Man nesinori niekur daugiau, kaip pas tave, - kiek palaukusi man atsako. – Tiesiog praleiskime laiką kartu. Jokių planų. Tik tavo gimtadienis. Gerai? Noriu viską pamiršti ir man atrodo, kad su tavimi tai paprasta padaryti. Tu įpatingas. Juk niekados man neatsakai. Bet aš tik šiaip sau pas tave atvažiavau... Neturėjau kur daugiau eiti.
Labai atidžiai klausau ką ji kalba. Ieva atsisuka į palubėje lempos šviesą veidu ir drąsiai toliau šneka su manimi. Kai baigia pasakoti, aš pajuntu kaip stipriai jos trokštu ir nežinau, ar viską išgirdau ką ji man kalbėjo.
Sakau jai klausdamas:
- Aš nuobodus.
- Kartais tu toks esi! Tačiau mane tai ramina. Žinai, aš neturiu ką veikti. Bet nepagalvok...
Atsistoju nuo stalo. Palieku pinigus geležinėje lėkštutėje, mano padavėja prieina ir greitai dingsta iš akiračio.
- Aš taip ir žinojau. Tikėjausi, kad nuobodus.
- Tu vis apie meilę. Gyvenimą. Kažką. Tu keistas, žinai, aš dar nesutikau tokio vaikino kaip tu. Arba...
Giliai širdyje, aš norėjau, kad ji ir nesutiktų. Čiupau už rankos ir išsivedžiau pro duris į gatvę, kur pasukome link mano namų į Furzenown gatvę. Praeiname stiklinius ofisus ir kino teatrą, tada kai jau visai sutemę. Visą kelią glėbesčiuojamės ir bučiuojamės. Apie nieką nesirūpiname, baltas sniego pasaulis tarytum vien tik mūsų. Sušalusių ledų gniūžtėse vis klimstu į artėjančio vakaro iliuziją, nebegaliu nustoti galvojęs, kad šią naktį Ieva priklausys man.
- O tu žinai, - Ieva man pasakoja, kai mes bėgame kažkodėl į priekį. - Kad snaigės gali būti dydžio lyg golfo kamuoliukai.
Ji sustojo, pakėlė ranką ir metė sniegą į mane.
-  Tau pasisekė! - sušuko pargriūdama ant slidaus šaligatvio. Aš po velnių, pribėgau tuo visiškai tikras.









































Pagaliau išlindau į gatvę. Tyliai burzgiantys automobiliai rikiavosi šalia vienas kito, buvo įstrigę kelio juostose; dangus tamsėjo ir gęso, aš tarsi įpuoliau į neišvengiamai greitėjantį vakaro procesą - jaučiausi užpiltas purvinos šviesos. Man pasirodė, ji seniai tūnojo manyje: kai būdavo silpna, pernelyg keista jėga užpildavo mano smegenis.

Aš žingsniavau beveik negalvodamas, sekdamas paskui lėtai važiuojantį sunkvežimį, kurį vairavo tamsus siluetas. Mąsčiau sau: kas dieną artėju į galą savo egzistavimo.
Viską greitai permečiau akimis aplinkui – šalimais raudoną pašto dėžę, prisnigtą gatvę, visa tai sutilpo po vienu ilgu dangumi, panašėjo į nusileidusią ant žemės iliuziją. Aš šitiek daug nežinau.

Viena mano smegenų pusė talpina labai neaiškią informaciją, stambias detales, kurias, kažkokiu būdu, aš reguliariai pašalinu - lyg myžalus ar išmatas „išmetu“ į mirtį.

Maisto prekių parduotuvėje stovėjo stiklinis dviejų durų šaldytuvas. Kažkas ilgai rinkiavo konservuotas pupelių skardines lentynose. Iš lauko pusės kabanti po stogu girlianda vos įžiūrimai mirsėjo. Staiga man nudiegė pilvą. Paskui, jau einant netoli namų, man pasirodė, kad visa tai kartojasi. Mano atmintyje aš nieko panašaus neatsiminiau. Greitai sprukau į laiptinę, atsirakinau buto duris. Labai stipriai viduriavau. Iš pradžių išspjoviau seiles, iš kažkur atsiradusį šleikšulį gerklėje. Tada pasilenkęs sugriebiau plastmasinį klozeto indą, ranka išverčiau įkištą viduje šepetį, buvau kupinas vėmalų ir smarvės, tai sukėlė nežymų triukšmą. Negalėjau suvaldyti išeinančios srovės.

Negalėjau patikėti, kas vyksta su mano kūnu: baltavo sustiręs, rankomis įsirėmes į marmurines plyteles, priešais save matydamas bjaurią, dvokiančią sudėtį. Norėjau būti tiesiog dabar palaidotas į išnykstantį juodą tašką, išgyvenusį kiek mažiau, nei aš. Nieko nėra nei prieš, nei po.
Ant slidžių plytelių, galėjo būti, tik paveiktos mano smegenys.







Pagaliau baigiu kepti. Sėdžiu prie stalo, kramsnoju juodą ryžių duoną, atrodo skanesnė nė iš pirmo žvilgsnio. Skrandis apdoroja praėjusios nakties įvykius, jie stringa gerklėje tarsi popierius. Galimas daiktas, kad aš išgyvenu dvidešimt keturis kadrus per parą, o vienas „25“ yra man yra visiškai nesuvokiamas - gyvena pasąmonėje, giliau už visų tų vykstančių aplinkui pasaulinių įvykių, kada neaiškiai klaidžioju trūkinėjančiuose informacijos srautuose, bet negaliu jų tarpusavyje susieti, todėl labai sinchroniškai juos atmetu tarsi kokį augantį savyje virusą. Mano smegenys tesugeba apdoroti tai, ką pažįstu ir išgyvenu aš pats, -  iš to galiu spręsti apie būsimą ateityje absoliučią vienatvę, kurioje įvyks tai, ko niekas negalės iki galo suprasti, ir už tai man nieko neįvyks. Lėtai atsistoju nuo stalo, akimis palydžiu nusitęsusį garsą paskui žoliapjovę, paskui pagarsinu radijo imtuvą. Nieko daugiau.






Šiandiena Jovitos gimtadienis. Ji man skambina, klausia kada ateisiu. Pusiau juokaudamas, prisižadu būtinai ateiti vakare. Tai sakydamas išgirstu lengvą jos kartelį: „ Aš turiu tris išeigines... Kuo anksčiau ateisi, tuo geriau, – sako į telefoną. – Aš skambinu tau, nes galvoju apie tave. O tau nerūpi pasidomėti manimi, tu niekados man pirmas nepaskabini... Oli, kodėl aš jaučiuosi tokia vieniša toli nuo tavęs?.. Bet jei tu dažniau ateitumei!.. Kai būsi laisvas, paskambink. Žadu išeiti kur nors prasiblaškyti, beje, manau, kad visai neilgam“.

Tikrai dabar žinau, ji stovi priešais langą stipriai susijaudinusi ir visiškai į nieką nekreipia dėmesio; tuščios akys atrodo kiauros, žiūri į tirštą debesį aprasojusiame lango stikle, kas neturi jokios reikšmės mano atsakymui. Jai reikalinga atgauti pusiausvyrą. Tarp mūsų įsivyrauja tyla, pasidarau medinis, pralaimėjęs mūšį asilas. Bet tai ne viskas, lieku nesupratęs: noriu sekso, ar noriu Jovitos?..

Spoksau į lubas, iš lėto vartau laikrodį rankoje, nežinau kiek ilgai tai tęsiasi. Girdžiu žodžius: „Tu vis neapsisprendi? “. Šitaip būna visada: iš pradžių aš tingiai apie ją galvoju, noriu likti namuose, kol galiausiai viskas kažkur sugriūva, kai nejausdamas sienų atsigulu į jos minkštą patalą, į mano kaulus susmenga Jovitos kūnas. Sudėtas ir iščiupinėtas jos lūpų, be menkiausio atsakomojo judesio laikau ją tarytum statulą mėsos gabalo, garsiai išsikeikęs iš vidaus savo žarnų, bandydamas suprasti, kas man po galais yra...

Kažkur girdžiu: „Paskubėk, paskubėk“, - man šaukia į telefoną, mažumėlę verkdama. Vienintelis žmogus, kuris buvo stipriai įsipainiojęs po mano kojomis, kad aš galėčiau sulaukti ateinančio savaitgalio, kad ir be didžiausio entiuziazmo, buvo ši motersi. Lyg sapne girdžiu varinį balsą „... Neapsisprendi, neapsisprendi“, viso labo mano laikrodis rodo lygiai dešimtą ryto.

Dieną užeinu į „Gap“ naujų trumpikių. Turiu labai kvailą savo įsitikinimą dėvėti vis naujas trumpikes, lyg dėl to mergina lengviau duotųsi krušama. Visą laiką skamba mano telefonas, Jovita klausinėja, kodėl neatsakau į žinutes, o aš atsiprašau, kad neturiu tam dabar laiko. Pagaliau susinervinu ir nutraukiu pokalbį, puolu skaityti, ji rašo, ką norėsiu valgyti. Negalėjau susilaikyti nepaskambinęs atgal, mudu susitariame kepti vištienos krūtinėles.
Jau slinkdamas pro duris ant pakabos išvydau plevesuojančią suknelę. Iš tolo priminė skaisčiai spalvotą drugelio sparną. Besivyniojančios plonos juostelės siekė žemę. Norėjau išvysti kaip iš tikrųjų atrodo - paliečiau įšilusią nuo lempų šviesos medžiagą, likau maloniai nustebintas, ji išslydo iš mano pirštų į apačią.

Pardavėja elgiasi santūriai. Mūsų akys susitinka pusiaukelėje virš pirkinių maišelio, kur ji „padaro“ kietą ranką, man šiek tiek išsiviepia. Kaip bjauriai dabar jaučiuosi, palikdamas spelioti kam ji - suknelė? Vyrai ir moterys: mes ir jos. Pardavėja man sako: „ Gero nešiojimo. Tik nesugalvokite grąžinti“. – „Galimas daiktas, - atsakau. – Nusiteikite tam, kas blogiausia“. Mergina labai keistai į mane žiūri, arogancija paslepia visą natūralų grožį. Staiga žmonių grūstyje kažkas netikėtai manęs klausia:

- Ką čia veiki?
- Ką?
Aš atsisuku į Ievą.
- Zombis, - atsako. - Kam čia? – rodo į maišelį, - mėlyna suknelė? - spaudžia delną.
- Tau.
- Šita man nepatinka.
- Eik sau!.. Pasimatuosi ir patinks. Kaip čia atėjai?
- O tu? - atšauna. - Pasilik suknelę, man nereikia, turiu jų pilną spintą.

Žiūriu į Ievą ir galvoju: mėšlas, aš viską sugadinau! Stebiu jos didelius juodus plaukus, maždaug dengiančius visą galvą, ji leisdama save apžiūrinėti, stovėjo persimetusi sunkią rankinę ant peties, ir visą tą laiką nuobodžiai aplinkui mane žvalgėsi. Norėjau paliesti jos rausvą skruostą, nebeturėjau to jausmo nuo praeito karto, kai paskutinį kartą ją dulkinau, dabar tai atrodė neįmanomu dalyku, labai sunkiai suvokiamu, įtikinamu, kad ši mergina išleistų bent keletą šūksnių į mane, pripildytų viengungišką naktį, ją sudrumstų.

Ji beprotiškai, - tarsi naikinantis mane sprogmuo, - staiga sukrėtė mano fantaziją visais savo šviežiais kvapais, kuriuos aš įsivaizdavau jos kelnaitėse, ir išlpėšta nekaltybe, nuo galas žino, kiek vyrų tarpkojų, tarsi tam, kad mane pasiektų. „Kaip visada“– garsiai atsakau jai.
- Tu kažkoks keistas. Stovi šalia ir manęs namatai, jau senai tave stebiu. Eikime išgerti kavos, esu be pusryčių. Neturiu daug laiko, užsirašiau į kirpyklą.

Kai išeiname į gatvę, ten purškia lietus, saulė atrodo kažkur ištirpusi, tapusi juoda skyle su tuščiu vaizdu priekyje. Šaltis ima raitytis nosyje. Staiga už minutėlės gatvės šviesose sublizga, sušalę muzikantai atgyja, muzika kyla į kiaurą debesį. Maždaug jau pradeda temti, kai aš atsigaunu, matuoju kiekvieną žingsnį, atrodo kažko vertą šalia Ievos. Žingsnis vis naujas, ir naujas... pagautas keisto, idiotiško impulso.

Su Ieva taip ir atsisveikinau. Ji nuėjo nusinešdama visas mano viltis, geismus, meilę, susidėjusi į sunkią rankinę. Ieva spinduliavo vaivorykštę, jaučiausi pasimetęs, nebežinojau į kokią pusę pasukti, kaip garsiai jai sušukti, kad iš tolo atsigręžusi man pamojuotų. Tai buvo bergždžios mintys, nupūstos tornado į tolimiausius kalnus, per užkimštas praeivių akis į švytinčią spalvą.

Aš stovėjau nešinas „drugelio“, trumpikių, manęs laukė Jovita, mes turėjome kepti vištos krūtinėles.

Galų gale viskas taip ir buvo. Namuose Jovita labai apsidžiaugė, man tai pasirodė labai juokinga, ji krykštavo prieš veidrodį su nauja suknele, sukinėjosi ant smailių aukštakulnių. Jos kuklumas, likęs kitame pasaulyje, dabar slėpėsi mano spąstuose. Linktelėjau galvą ir paklausiau, ar jai patinka šita suknelė. „Patinka? - pribėgusi stipriai apkabina, - pabučiuok mane labai labai švelniai į lūpas, tada tau pasakysiu! Pasilik šią naktį, gerai? “.






Artėjo vakaras. Aš išėjau iš namų. Kol pasiekiau traukinių stotį, galvojau, kaip anksti jau temsta. Rudeninis gamtos atvaizdas buvo sunkiai atpažįstamas: tamsoje skirtingos šviesos stipriai blyksėjo, namai stovėjo paniurę, pūvantys lapai skrido įsisukę į jiems neaiškios jėgos vėją. Rodėsi, kad mane spaudžiantis metalinis dangus neatsigina klykiančių paukščių - tarp mirgančių reklamų, bei aukštų šviesoforų, mano akyse viskas maišėsi tarpusavyje.
Kontrolierius spausdino bilietus. Aš norėjau pasiekti Londoną, tai buvo geras pusvalandis kelio, buvau pasiruošęs mokėti nuo pusiaukelio. Dažnai prasmukdavau nepastebėtas, arba išlipdavau ten, kur bilietų nebuvo kam tikrinti. Spėjau praeiti gerą trejetą svyruojančių vagonų į priekį, kol kontrolierius atėjo iki manęs. Aš atrodžiau, lyg išokęs pro duris, nežymiai pasimetęs,ieškojau savo piniginės visiškai įtikinamai – bet jis klydo. Todėl aš neskubėjau. Su malonumu užmokėjau už likusią kelio atkarpą, stabdydamas jo darbo laiką, už kurį jam buvo mokama. Matau, jis manęs kantriai laukia. Traukinys įsibėgėja, aš važiuoju pro reklamų blykstes, jos kažkur ištysta      languose. Galop, tampa mažai suprantamomis linijomis.

Mažoje vagono erdvėje jaučiausi labai nejaukiai –  lyg bjauriai išsikeikęs: sėdėjau sustingęs, pasviręs į šoną, su įremta ant pečių galva. Aišku, aš šito nenorėjau. Kartais negaliu paaiškinti, ką jaučiu, kai pasirenku šį keistą "numerį", kodėl bandau vaizduotis abejingas aplinkai?
Važiuoju su savo sesers antrininke, mes kalbamės nematomis jėgomis. Genai kažkur prasilenkia. Ankstyvoje vaikystėje šimtą sykių norėjau ištaškyti jai smegenis - kad būčiau galėjęs!.. “Sesuo” tarsi sugauna mano mintį, mėsingos lūpos sujuda. Nesenai peržengusi pragarišką skyrybų procesą, ji atrodo labai graži. Iš pradžių labai jos gailėjau, bet tai tebuvo laikinas privalomo darbo atlikimas - iš tikrųjų ji man nerūpėjo, ji neturėjo vaikų. Aš nedrįsau jai pasakyti. Ar aplamai tai yra būtina?

Akimirką galvojau apie save ir savo ateitį. Ji gyveno kažkur virš angelų, atrodė, kad skaičiuoja nenusisękusias mano meiles, šoka ant mano pilnų sėklidžių, laukia kada aš pratrūksiu, neiškęsiu ir sukursiu šeimą. Ateitis be perstojo su manimi kovojo. Norėjau, kad mano gyvenimas nenutrūktų, mažais žingsneliais įriausi į priekį, ir niekur neskubėjau - tarytum išsimušęs iš ritmo būgnas žygiavau į priekį su minia, bet pagal savo paties sukurtą melodiją. Esu budrus.
Išlipau Viktorijos stotyje. Čia buvo labai tamsu, nuo pat ryto neliję, gana šalta. Ieva atvažiavo su dvirčiu, ant kaklo turėjo pasikabinusi raktą. Stovėjau atsirėmęs į stulpą, lyg padalintas pusiau: tarp kiauros traukinių stoties ir požemyje traukinių platformos. Nepavyko išvengti smunkančių pro šalį tipų, visi skubėjo namo, sėdo į šiltus traukinius. Grėsmingi autobusai raižė mano kūną šviesomis. Tarp jų jaučiausi susikaldžiusi asmenybė,  dvi juostos - tarp Ievos ir kažkeno kito, su kuo dabar ji kalbėjosi.
Atsiminiau motociklininką: atrodo čia pat išgirdau aštrų variklio driokstelėjimą, ir kūno daugiau nebejaučiau. Turbūt atrodžiau apgailėtinai. Ieva pagaliau priėjo. Tamsoje išvydau krentančią danguje žvaigždę, ją pakeitė švelnus jos skruosto linkis, ir visiškai paklydęs žvilgsnis.

- Atrodai pavargęs. Kodėl man nepaskambinai? Negalėjau surasti kur mums miegoti. Draugės vaikinas nakvos pas ją, aš negavau jokio kito pasiūlymo... Mano namai tau tikrai nepatiks.
- Aš žinau pigų viešbutį. Jis čia, kažkur netoli Viktorijos.
- Taip? Tu viską suplanavai? Ne, ne… tenais aš neisiu. Nemėgtu viešbučių.
- Tada parodysi man kur gyveni?

Ieva gyveno benamių kvartale. Pakeliui užsukome į parduotuvę. Visą kelią ji stūmėsi dviratį, visi į mus žiūrėjo. Aš turėjau ant galvos kepurę, ant nugaros kuprinę, visa mano apranga bylojo apie visišką Nieką. Mano Ieva iš tolo buvo panaši į vaikiną. Nešiojo be galo trumpus plaukus, buvo labai liesa. Iš jos sklido kažkoks keistas rūkas, nematoma banga, su jos kiekvienu žingsniu užliedama visą jos esybę, sau vilkdama iš paskos smalsias praeivių akis. Kažkodėl norėjau nuo jos atsitraukti. Išvarstytų sienų ir įkritusių lubų griuvėsiuose, šalia žemo, medinio staliuko, kur mėtėsi sutrupintas tabakas, tuščios degtukų dėžutės ir pluoštas nereikalingų knygų, aš buvau jau nusirengęs, kai Ieva mane pakvietė į savo kambarį. Jos lova atrodė praradusi visas gerąsias savo savybes, bei tikrąją čiužinio paskirtį: buvo pernelyg plonas ir suplyšęs, o lovos kojos išlūžusios, todėl ji buvo labai stipriai pasvirusi. Ieva neturėjo ką man duoti užsikloti, todėl aš palindau po jos atklode. Prieš tai mes išgėrėme butelį vyno, kokakolos, suvalgėme dvi picas. Mes visą laiką klausėmės muzikos. Paveiktas Stingo pasijutau tarsi sudėtas iš litro vyno kratinio ir savo minčių blaškymosi. Ievos  kelnėse  stebėjau kaip tirpsta didelė žvakės šviesa, balkšva ir ištysusi, drąskosi lubose ir kažkur išeina palikusi. Man pynėsi burnoje žodžiai, kartais nesudarydami jokio junginio ar frazės, palikdami mano trūkumus.

Aš apkabinęs čiulpiau jos lūpas, sausas nuo raudono vyno syvų, sudėtas lygiagrečiai man, kad jas giliai nulaižyčiau. Visada žadėta laukinė naktis išsipildė, užgęso jos į minkštą vaginą. Mūsų širdys, man atrodė, plaka smulkius smėlio grūdelius, tas garsas mano moters kūne buvo vienas nuostabiausių, prikaustančių iki pat galo. Aš purtau ją, klausiu: “Tu atvažiuosi pas mane? Noriu, kad atvažiuotum. ” Ji nusisuka į šoną, kur beveik negalėjau matyti jos veido, maždaug tuo metu ir užmigo. Aš jos namuose tebuvau keleivis, ji aiškiai leido tai suprasti. Ji atsimerkia ir sako: “Oli, tu ieškai draugės ar žmonos? Aš brangiai kainuoju! ”  Noriu, kad ji dabar nusimautų kelnaites ir taptų pigi kekšė, kad galėčiau ją nusipirkti. Daugiau nereikėtų vis iš naujo versti ją apie tai kalbėtis. Glostau jos nugarą, žiūriu į užpakalį, prisistumiu šalia ir uždedu kairę koją.
- Kam tu visa tai sakai? – jai sušnabždu. – Juk žinai, kad tave myliu.
- Tau tikrai taip atrodo? Aš per jauna.
- Tai nesąmonė. Kiek tau?
- Septyniolika.




Kambario sienos buvo drėgnos, turėjo visą, stiprų rūsio kvapą. Šviesa priminė prieblandą. Būčiau galėjęs dar miegoti, jei ne bjauri drėgmė; man visada atrodė, kad savo kūnu džiovinu amžinai šlapią lovą, aš negalėjau prie šito priprasti - geriausiu atveju greitai užmigdavau, bet pirma nusirengęs, turėdavau patirti malonumą. Pasidėjęs ant pilvo nešiojamą kompiuterį, ieškodavau tokių vaizdo klipų, kurie padėdavo užsimiršti. Išraustoje savo vaizduotėje išrėkdavau kaifą.

Namo garažas buvo įrengtas taip, kad taptų kambariu. Naujas kilimas žavėjo sraigių išskyromis. Išdžiuvę jų pėdsakai atsirasdavo skirtingose kambario vietose. Kiekvieną dieną šliužai siekė kito kampo. Sraigės buvo vienos iš detalių, mano kintančių minčių, o sienos atspindėjo jų vidų. Esant vakaro šviesai, žiūrėdamas į jas spėliodavau, iš kokio kampo drėgmė prie manęs liečiasi. Ji spaudė prie savęs, skaldėsi mano gyslose, vertė be perstojo prakaituoti, ir išgyventi su visais šiais subtiliais pojūčiais; aš pasijusdavau esąs prieš tai beginklis. Sapnuose savo ilgomis rankomis siekdavau betoninio mūro, sušilusiu veidu šaukdavau. Motinos šmėkla gyveno anapus jų. Sienų stebėjimas yra savotiškai malonus būdas leisti laiką. Žinoma, galėjau iš čia išsikelti. Bet aš, kažkodėl delsiau. Kitas kambarys kainuotų tik šiek tiek daugiau, praktiškai, nebūtų jokio kainų skirtumo.

Kai šviesos pritemsta, savaitgaliais patraukiu prie jūros. Tarpmiestiniai traukiniai prisipildo žmonių klegesio, pakrantėje groja tranki muzika, kai tampa vis sunkiau atsipalaiduoti, tamsoje gali visko nutikti. Brightono kvartale išvysdavau skirtingų tipų, skirtingais veidais. Už kampo dažnas tampo savo gaiduką, siūlo pigias paslaugas - visi apkvaitę parodyti savo lytį. Būčiau padaręs viską, kad ten stovėtų Ieva. Ją galėjau mylėti bet kur, – po melsva suknele, ar siauruose jos džinsuose, cinamono odoje rasdavau sau lengvą nusiraminimą, ji negalėtų išsivaduoti iš mano glėbio. Galop, esu vyras.

Sėdėjau ant lovos krašto užsimovęs kojines, ir svarsčiau; karštas kavos puodelis vėso. Gyvenu pagal scenarijų: niekada neužsibūnu per ilgai vienoje vietoje. Įtariu, kad susidurti su aplinkybių trūkumais, ar iškilusiais netikėtais polėkiais, man labai artima – nors nieko blogo aš iš anksto neplanuoju.
Jei pažįstamo veido pusėje išvysdavau ką nors sau svetimo, iš ten aš išeidavau. Kas žino mane, sako: “Oli, tu daugiausia išsidirbinėji”. Gal mūsų poelgiai, dažnai atrodo būtent taip, lyg traukinių pervažos?
Sukrėtimai mane išbudina, sakydamas neklysiu. Jaučiuosi silpnai permatomas.





Pagalvojau: kiekviena mano minčių yra kažkur išsibarsčiusi. Mintys - tai aš. Kas dešimtas žmogus, greičiausiai, man yra pažįstamas. Turi tokią pačią mintį kaip ir aš, ir yra išsibarstęs. Mes - tai visi. Kas aš esu?

- Aš mąstau, kaip ir tu, Oli. Užvesk mašiną ir važiuok, po velnių.
Aš jai nieko neatsakiau. Ieva galėjo turėti mano motinos mintį. Dažnai pačiame vidurnaktyje, aš ją atsimindavau. Mano motinos gyvenimas buvo stalčiuje, išsibarstęs tabletėse.
- O nuo ko šita? - prieš nuryjant paklausdavo. Nežinomybės malonumas buvo ją užvaldęs, tačiau lyg atskira detalė, įspausta instruktoriaus chemoje, niekada nesurenkamo iki galo - išsibarsčiusio aplinkui kituose žmonėse, tuo tarpu, manyje.
- Nepavėluosime?
Ieva vartė tuščią cigarečių pakelį. Nuo to laiko ji apsigyveno mano mintyse. O nuo kitos dienos, ji tapo nebeatsiejama ir naudinga, visiškai tiksli mano gyvenimo dalis.
                                                                                                                   






Aromatinis žurnalas guli priešais mane. Stalinės lempos šviesoje vartau “OK”, verčiu splavotus puslapius. Pirštu paliečiu lempą, šviesa įsidega stipriau. Veidai ryškėja, tampa tarytum apelsinio atspalvio. Slinkdamas namo išvydau juos lango vitrinoje. Staiga šaltis lauke tapo šaltesnis.

Jiedu fotografuojasi namuose. Ieva, palenkusi galvą, slepia skruostą plaukais, jos šlaunį laiko įsikibęs Samas. Atrodo kaip tikra pora, abu šypsosi. Ji remiasi jam į kaklą. (Nežinau ar atsitiktinai, ar taip iš anksto susitarė.) Praeitą vakarą jie buvo akivaizdžiai nuogi: ji trynėsi į Samo liemenį, jis ją dulkino. Mes gėrėme ir šokome, vėliau juos palikau. Einant pro duris girdėjau kaip šnibždėjosi.

Nuotraukoje jie visai nepanašūs, veidai priešais tvoskiančio prožektoriaus šviesas nepanašūs realybėje. Gal tada reikėtų atsisakyti fotografuotis? Žiūriu į Ievos šypseną, ji nuotraukose vienoda, net jei Ieva ir nugriūtų, matyt, jos šypsnis nepasikeistų. Kas galėtų su ja varžytis? Ji velniškai patraukli. Onanizuodamasis galiu pabaigti daug kartų, kai ją įsivaizduoju.

Žinoma, jei Samas, dabar užčiauptų jos burną delnu, ji stipriai už tai supyktų, įklimptų į visiškai kitokį paveikslą. Palinkusi, iš netikėtumo išplėstomis akimis ji, tarsi, raitytųsi iš malonumo, ir vogtų mano smalsumą. Aš prisitraukčiau apšviestą nuotrauką arčiau, kad pamatyčiau kuo tikslesnę jos veido išraišką. Vėliau aš niekados nepamirščiau šito žurnalo puslapio.

Viršuje šių vaizdų, mano pasąmonės iškeliavusių žaidimų, man vis iškildavo Ievos veidas – mergaitės-moters akys, kurios be perstojo mane stebėjo aną dieną, kai vairavau mašiną.  Mes tylėjome visą kelią, aš nežinojau, nuo ko pradėti mūsų pokalbį.

Mano miestelyje, Furzedown gatvėje, ji buvo išsinuomavusi butą. Gyveno visiškai viena. Savaites laiko ją stebėjau ir nedrįsau užkalbinti. Kartą, norėdamas paskambinti, radau ją stovinčią telefono būdelėje. Buvo atsirėmusi nugara į duris, trumpais plaukais su mini sijonu. Labai mandagiai su kažkuo kalbėjosi.

Furzedown gatvėje yra mūsų ofisas. Naujos merginos užeina kas mėnesį. Nežinau iš kur jos sužino. Keletą metų prabėgo – ir jokių nusiskundimų. Samas geras vadybininkas, merginos juo pasitiki.

Vieną naktį telefono skambutis mus išgąsdino. Jai buvo virš keturiasdešimties, augina du sūnus. Klientas ją apvogė, kai užtruko vonios kambaryje, jis susišlavė visus nakties pinigus. Verkdama iškratė rankinę, o jis, įsidrąsinęs sėdėjo priešais ant kėdės, šalia žemo stalo ir šelmiškai šypsojosi. Jo susiraukšlėjęs veidas patyrė visišką orgazmų palaimą, moteris jam nei kiek nerūpėjo.

Samas su juo rimtai pasikalbėjo. Telefonu vyko karštas pokalbis. Pagaliau jis atidavė pusę pinigų, argumentuodamas blogai atliktas paslaugas. Samas moterį nuramino, atleido nuo mokesčių. Jis žinojo, kad ji viena darbščiausių agentūroje, ir svarbu išlaikyti sėkmingus santykius. Dėl to, jo darbas ėjosi puikiai. Moterys jį mylėjo. O jis tik Ievą.

Aš palikau namus. Pasukau link nuokalnės posūkio, šalia mašinų stovėjimo aikštelės. Ten stovėjo ledų mašina. Vairuotojas dalino ledus, vaikai nenustygo vietoje. Jų mamos, pasitraukusios į šoną skaičiavo pinigus. Diena buvo saulėta, netikėtai prasigiedrijo. Rūstūs jų veidai atšiljo.

Nejučia pagalvojau, kad ledai kainuoja visai nedaug. Ir praėjau pro šalį. Ieva uždirba visam vaikų darželiui per vieną naktį. Kokia ji bus motina? Kažin ar apie tai susimąsto. Būdamas tokių metų, aš nenuilsdamas galėdavau dulkintis. Apsimesdavau, kad esąs vyresnis, auginau ožio bardzą, ji mane sendino. Jei mėgindavau nusiskusti, visada iš naujo ją atsiaugindavau.

Visąlaik vienodai apie save galvoju: esu per senas, kad atrodyčiau savo amžiaus. Keistas gailestis. Nei dalelytės nesutinku, kad man trisdešimt vieneri. Tokio amžiaus vyrai dovanoja gėlės. Jų žmonos vaikšto nėščios, stumdo kūdikius, jie moka paskolas už namus. Aš vyrų išdavikas. Jei mano motina susilauks anūkų, kas įvyks, kai mano nebrandumo aureolė virš mano galvos pagaliau išnyks, tai, kolkas, aš leidžiu sau apie tai tik pasvajoti.

Esu permirkęs kuklumo, mirkte permirkęs. Iš to, kyla tik nepasitenkinimas. Aš jį kas kart išlieju onanizuodamasis, įsivaizduodamas, virš manęs palinkusį Ievos kūną. Ta diena, kai ją išvydau, mane pakeitė.  Aš norėjau, kad niekados tai neįvyktų.

Praėjo nemažai laiko, tapau savimyla, vienišius. Pobūviai manęs nebetraukia kaip anksčiau, pažintys užsirakino, lyg koks mirties nuosprendis viengungiškame gyvenime.


Toliau įsiklausau šuns lojimo. Sklido iš kiemo, kurį lenkiau. Matau šeiminkas išeina pasivaikščioti. Vingiuojantis kelias padengtas švariomis plytelėmis. Šuo pritūpia. Sykį paslydau ir krisdamas susilaužiau šonkaulį. Tada, pritūpusi virš manęs mergina, su mėlynomis blakstienomis, palydėjusi į miestelio ligoninę, mane labai stipriai prisiglaudė. Atrodė nesunkiai suviliojama. Palikusi telefono numerį, ji liepė paskambinti, kad sužinoti kaip toliau man sekasi.

Paskutinis mūsų pasimatymas buvo įspūdingas: įtūžęs vyras mus susirado, kai ėjome namo iš kino. Mes pasislėpėme parke, kur jis vedžiojo šunį. Taip sužinojau, kad ji ištekėjusi. Nuo tada nebečiulpiu jos spenelių, kartais trūksta  naktinių mūsų pokalbių.

Tada nusirengiu ir atsigulęs vonioje į karštą vandenį, aš ją atsimenu. Lubose ieškau balto veido, įsijungiu į paskutinį vakarą, kai ji gulėjo paguldžius galvą ant mano kelėnų, su kareiviškais batais ir mėlynais džinsais. Tą akimirką, aš sunkiai suvokiau, kad ji tik viena iš keleto merginų, su kuria man gera. Pagalvė kvepėdavo dvi dienas.







Gena per krantus į saulę, į siautulingą jūrą,
paklydusius svajoklius.
Į niūrų paskenduoklės glėbį pro drumzlinus vartus.
Tada sustoja atsitiesęs su aukso sruoga ant akių
jo sielą svaigulys pripildo paviršiuj rytmečio krantų.


Filmai ir aktoriai: Andreas Wilson "Maldad" (2003) de Mikael Håfström
Brand Pitt "Fight club"