kažkas norėjo prieš mus...

2009 05 25 (2)

Pritūpiu ant balto popieriaus
Lengvais rašalo brūkšneliais
Nusiritu tau per odą. Papasakoju
Apie tai, kaip niekada nesibaigti.
Toje siūlėje kur baigiasi dangus
Ir užmiega su jūra. Egzistuoja kitas
Pasaulis. Daug švaresnis, nei tas,
Kuriame esame priversti gyventi,
Nes nei vienas negyvename, tik
Dėl to, kad norime... gyvename, nes
Kažkas norėjo prieš mus.
Ten neatsitveria didelėmis
Tvoromis kaimynai ir niekada
Nesibaigia vasara ji tiesiog
Paskendusi žiemoje. Kartais
Nesiliaujamai žydi kaštonai
Ir gali pajusti ant savęs jų
Kvapą. Maži laimės voriukai
Ropinėja delnu ir nesinori jų
Pritrėkšti, nes gyvybė yra
Vertesnė už tąsias, kurias
Prarandame čia. Už visas
Nepatirtas tikras meiles,
Kurių, kurias slėpėme
Sapnuose tarp plunksnų,
Nes abejojome ar mes jų verti,
Bet juk šio kitokio, kupino
Šviesos pasaulio niekada
Nebūtų, jei nebūtų to,
Kuriame gyveni, kuris
Kasdien painiojasi tau po
Kojomis ir niekad neleidžia
Ištrūkti. Kai lietingomis dienomis
Nesimato tavo ašarų ir, kai
Vos pamatęs kiek daug
Prirašyta žodžių meti juos
Skaityti, kaip išmeti plastiką
Į jam skirtas šiukšlių dėžes –
Taip išmeta mus į pasaulį
Už tirpstančių durų,
O dabar prisėdęs ant pievos
Žiūrėsiu kaip mylisi debesys,
Taip švelniai,
Kaip tesugeba degdamos
Žvakės.