apie tai kas vyksta viduje, kai kažkas nežinomom kalbom šnabždasi už sienos

2009 05 20

Pasakodavo pasakas apie tai kaip giminė prieš –
Kaustydavo arklius pasagomis, kaip upeivis
Statydavosi iš kevalo laivelį ir maitindavo šeimą.
Dauguma žmonių buvo paprasti. Broliai ir seserys
Miegodavo it žirniai vienoje lovoje. Dabar bijome
Savų, kraujo, kuris teka ir mano venomis. Matome
Kaip suaugę vyrai kalba it nekaltos mergelės,
Kaip naudojamas vaikų naivumas. Negalėčiau teisti,
Nes pats mėgstu nuodėmes. Be jų gyvenimas taptų
Nuobodesnis už nesibaigiančią istorijos pamoką.
Žiovauju, nes jau tampa itin nuobodu...
Ir pasišlykštėtina ką sugeba vaizduotė.
Išsitraukiu iš palovės bibliją, kuri apdulkėjusi,
Kaip koks ežiukas lapų skaidrumu. Perbraukiu
Dulkėse išryškėja mano pirštų pėdsakai niekad neskaitysiu.
Ar taip elgiasi pilno proto žmogus? Pamenu, kai buvau
Mažesnis už aguonos sėklą ir tėvas eidavo varyti
Į pievas galvijų. Po lietaus visada sekdavau it šešėlis
Jo batų nuospaudomis, kol vieną dieną
Pralenkiau. Ir pats ėjau girdyti nusidėvėjusių savo
Gyvulių. Jis niekada neatsigręždavo ir niekad
Neištardavo gero žodžio man. Matyt bijojo, jog
Jo gyvas atvaizdas pasiduos pagundai palikti
Savo tėvoniją, bet aš nupūčiau dulkeles nuo savo
Praeities. Pamenu, kai buvau kokių šešerių metų
Ir dangus buvo jau apsitraukęs ilgesingu lietumi –
Naktį girdėjau iš tėvų kambario sklindančius garsus.
Keistus it atpūškuotų audra. Dabar žinau, jog tai ir
Buvo audros, nesibaigiančios, jų viduje. Tada labai
Išsigąsdavau ir pasiėmęs seną žvakikotį susirangydavau
Po lova. Jie šaukdavo ir kalbėdavo kažkokia nežinoma
Kalba, galvojau, jog tai svetimšaliai braunasi iš mano
Mėgstamiausios knygos, bet dabar aišku. Aš ir taip kalbėjau.
Niekada nevedžiau, bet apsilankydavau pas mūsų miesto
Moteris. Neslėpsiu neradau didesnės paguodos už aistrą
Senoje lūšnelėje, kurioje gyveno neturtinga, bet savo dvasia
Kupina begalinio švelnumo moteris, o aš kaip kvailys laukiau.
Ji mirė po pusės metų. JI. Ji kvepėdavo žemuogėmis. Kaskart,
Kai įsibraudavau nesitikėdavau nieko gauti, nes duoti pasiruošęs
Nebuvau tai pat. Jinai klykdavo, o aš delnu užspausdavau jai burną,
Taip stipriai kad jausdavau jos karštą liežuvį. Dabar žinau kokie
Škvalai vyksta manyje, kad niekada nesiliausiu augęs ir, kad kiekvieno
Žmogaus istorija neturi reikšmės kitiems, nes ja mėgaujamės,
Tik tiek kiek verta mūsų vaizduotė. O tėvai su savo pragaru
Pašonei alsuojančiom naktim, mums parodo iš ko gimsta
Visi nuvalkioti romaniūkščiai.

Nes JI niekada nesibaigia...