Į tave

Kai tavimi pražysta rytas
iš saulės pumpuru sudėtas   
esi nauja ‒ vis nematyta
nors visąlaik tave jaučiu...
ir negaliu
                vėl pasisotint
nektaro kvapui pasiduodu
tu realybėje gražesnė
svajom atkurti negaliu

...
Tu mano rytas
šilkmedžio pavėsis
salelė saulės
gerumu sulieta
tik tavimi
svajonėse lytėta
žavia džiaugiuos
ir kūnu ir dvasia

...
Tu visuma
mėnulio fazių
kaita
iš saulių horizonto
lapelis
skriejantis aukštyn
Mieloji ‒
įkritai širdin

...
Tu upė
          kas akimirką kitokia
esi dar uostas
              ramumu nusėtas
iš saulės atspindžių
švelniu paviršiaus skrydžiu
byloji išmintim
ir putino keke

...
Kai pabundu
‒ esi tu mano rytas
žvalgaus mintim
ir dar sapnai vilioja
aplinkkeliais
takais miškų ir klonių
su vėjo dvelkimu
tavęs ilgiuos
ir nesvarbu
ar bus pūga
          ar lyja
raktažolėm pageltus
kvepia pieva
aš su tavim
kad tu esi ‒ taip miela
gerumo rūpestėlis širdyje

...
Aš noriu įsiskiepyt į tave
ir neregėtu pumpuru atgimti
mieloji ‒ visada esu šalia
tik dėl tavęs juk buvo
verta gimti

...
Kai ryto saulė
bičių spiečium
save pro debesį dalino
kažkur
iš Afrikos žemyno
aš pajutau
esi šalia

...
Jaučiuosi
kaip ledynmečio akmuo
ranka paliestas,
kaip potvynio vandens
sulaukęs upės vingis