Akmuo

Atsigulei šalia manęs ant smėlio.
Toks pat, kaip aš - bejausmis ir atšalęs.
Nurimęs... Lūpos štai pamėlę.
Ir vėl šalia... Nors būt geriau - pro šalį.

Man nesvarbu, kad tu tyli,
Ir aš kalbėti neįpratęs.
Praeina šimtmečiai keli,
O mano įspūdžiai - tie patys.

Paspirtas aš nekart buvau,
Nustūmė greideris nuo tako,
Bet šiltame delne žmogaus
Tik du kartus pabūti teko.

Abu tie atvejai - liūdnoki.
Širdies aš neturiu, todėl neskauda,
Bet man norėtųs kiek kitokių...
Norėčiau duot nors kokią naudą.

Tai buvo neseniai - prieš dešimt metų.
Čiupai mane, draugai žiūrėjo -
Sutraiškei galvą žalčiui ar gyvatei.
Daužei, kol ji nebejudėjo.

Taip ir žiūrėjau aš į ją,
Suniokotą, kol skruzdėlės sugraužė.
Nesupratau tiktai, kuo ji kalta?
Turbūt todėl, kad pamatei ją šliaužiant?

Žinau, esu smagus toks, patogus.
Mane taip maga imt į ranką...
Prieš valandą ir vėl - žmogus -
Manim tau į pakaušį trenkė.

Po to nubėgo paskubom,
Kažką ištraukęs iš kišenės.
Gal nusibodau su savom kalbom?
Atleisk, tapau plepus pasenęs.

Tikiu, kad trečias kartas nemeluos.
Likimas iš manęs nebesityčios -
Žmogus į pamatą mane įbetonuos.
Ir taip giliai, kad nieko nematyčiau.