Ne naujas eiliukas, bet noriu pakomentuoti. Jis yra iš tų, kurie negadinami ritmo analizėmis, nes pats savaime yra geras, mintimi, jausmu, išraiška. Toks sūpuojantis, glostantis. Iš tikrųjų labai malonu būtų jį klausyti jūros pakrantėje, skambant, ar tyliai šnabždant.
Įdomiausia tai, kad aš skaitydama (ir gyvenime kalbėdama) visada sakau malOnu, o ne malonU. ta eilėraščiu vieta nuskambėjo taip retrospektyviai, kaip dainoje:
Buvo naktys Švento Jono, Laužai degė paupy Buvo linksma ir malonu Pirmą meilę prisimint...
Nepyk, kad lyginu, bet taip gražu. Primeni man senuosius lietuvių poetus, romantikus, Korsaką, Putiną...