-
-
-
Padaryk taip, kad jiems neskaudėtų.
Tu tai moki. Aš sukūriau Tave.
Padaryk taip, kad šuo nedrebėtų,
Kai audra šoka valsą lauke.
-
Padaryk taip, kad vaikas neverktų,
Kai pabėga bejausmė mama.
Padaryk taip, kad jausmų nebebūtų,
Tai vadintum - pasaulio taika.
-
Ir paversk visą skausmą į gėrį,
O blogiausius užkask po žeme.
Ir visiems kurie nedrebėjo,
Įpūsk baimės sielos centre.
-
Ir paimk visą blogį nebylu,
Apkarstyk jį pykčio grandinėm,
O tada mesk jį į šulinį gilu,
Ten kur visos pasaulio vertybės.
-
Ir net jeigu Tu tai padarytum,
Man vistiek nebūtų gerai,
Nes kiekvieną prabundantį rytą,
Aš žudau paslaptingom mintim.
-
Bet vistiek gali pabandyti,
Gal netyčia kas nors pasikeis?
Gal pavyks mane nužudyti,
Nes aš tas, kuris blogį paleis...
-
-
-
Labai įdomi mintis. Dar grynint reikia, mano nuomone,pvz., tas šuo kiek per silpnai pagal visą kūrinį. 4 strofa labai talpi su tuo šuliniu. Gerai pasakyta: "Ten kur visos pasaulio vertybės" - blogis sako, kad buvo jau daug bandžiusių iki tavęs gelbėti pasaulį, naikinti blogio apraiškas, bet blogis yra daug giliau įsišaknijęs. Jis ne išorėje, o viduje: "Tu tai moki. Aš sukūriau Tave". O iš didžiosios Tave todėl, kad blogis gerbia savo buveinę. Aš taip supratau šį eilių. Sėkmės autoriui kūryboje.
Ar verta lieti Tau raudoną kraują,
žudyti mintimis ir žodžiais - ne darbais ?
Geriau pakelki sielą Tu aukštyn iš naujo,
užmirški praeitį su jos kančiom, vargais... :)