Nukritusi padangė...

Man neskaudėjo jau, kai varnas krankė,
Bijodamas išgirsti net save –
Skaudi gimtų namų padangė
Nukrito vaikščioti žeme.
Kur būti paukščiui, vėjui,
Dūmui, kylančiam iš kaminų?
Kaip kelt akis
Ir pamatyt gelmes žvaigždynų?
Sugludę metai, akmeniu pavirto –
Atrodo, netgi laiko neturiu.
Kur būti giesmei vyturių?
Kaip gervėms atgalio sugrįžti?
Kaip man, į erdvę atsišliejus,
Duris atvert užšalusių namų?

Skaudi gimtų namų padangė
Nukrito vaikščioti žeme...

Pasilenkiau.
Rieškučiomis susėmiau.
Pakėliau ją prie lūpų ir kalbu:
- Kaip atsitiko, mažas lopinėli,
Neišmatuojamų visatoje erdvių,
Kad štai su mano kojom
Vaikščioji žeme kartu?
Nejau ir tu pavargus būtimi?
Nejau ir tau dejuoti tenka?
Sušilk rieškučiose!
Pabūki dangumi.
Čia jo galbūt labiausia reikia.
Įsiklausyk,
Išgirsk, kaip lūkesčiai
Vis į aukštybę,
Nežinia kur nusitaikę –
Mirtim išeiname
Tikėdami, kad  būsim amžini,
O tu nukritusi žeme šliauži.

Nusišypsojo filosofijos pilna
Į rieškučias surankiota gimta padangė:
- Visur gerai, kur mūs nėra,
Visur viltim
Žvakutės mažos dega.
Atrodė, kad Švenčiausioji Panelė
Pivašiūnų Marija
Priglaus paguodai, o, deja,
Ir žemėje, taip danguje.