Atbukę šviesuliai

Jie nežino kas yra jausmai,
Meilė ir skausmas, nes
Atbukę šviesuliai nieko nejaučia
Tik savo betoninei tuštumoje
Siaučia.

Klonas Marazmas tuščius žodžius
Jiems diktuoja, bedvasis kūnas
Linguoja, į kvailybės žodį orentuoja.

Degradavusio pasaulio atbukę
Šviesuliai šviečia bandydami
Užgožti senų žibintų tikrą šviesą,
Savo butaforinę tiesą skelbti
Kviečia.

Dvasios ubago samprata gyli,
Visur tokį skurdžių rast gali, ir jai
Jį šalia turi, Prašau, palik tuoj pat
Jei tik gali, nes paskesi toko žmogaus
Atbukusio egzistavimo šviesuly.