Skaudžiausi žodžiai

Kada būna labai skaudu? Kai kasnors išlenda iš tamsos, griebia už kaklo... Kai mylimas... Ne. Ne taip pradėjau. Ar jus yra kas nors įskaudinęs? Ir aš pasakyčiau taip. Ir žodis mane gelbėja, kai reikia pradėti. Ir tada būna žymiai lengviau. Lyg su irklu motum per raides. Ir motum ir stipriai, staigiai, su įniršiu, su dideliu pykčiu. Ir kai nebejaustum per ką moji. Kai pasidarytų begalo lengva. Ir tada pagalvotum, kas yra skaudžiausia. Ir tada gal tai prisimintum. Ir įmerktum rankas į lengvą raidžių upę, ir lėtai, atjungęs raumenis, protą, plauktum pasroviui, ir jaustum judėjimą, bet nejaustum jokio veiksmo. Jaustum tik tekėjimą. Kaip visos mintys prabėgo pro galvą, kaip pro tiltą, paklūstantį upės srovei, ir įsivaizduotum kaip mintys, tokie maži siluetai, stovi ant kranto, ir kai aš tekėčiau šalia, raidžių upe, kiekvienas mažas siluetas šoktų nuo kranto į mano galvą, pereitų pro vidų kaip pro siaurą tamsų tuneliuką ir tada iššoktų į kitą kranto pusę, o aš tekėčiau toliau ir man visai nerūpėtų šokinėjančios ir lendančios į tunelį mintys. Ir dar kartą mane gelbėja ir. Ir pagalvojus, kokie skaudžiausi žodžiai. Girdėti, skaityti, pasakyti. Ir išgirdęs tuos žodžius aš rankom įsitverčiau į abi kranto puses, nugalėčiau upės tėkmę ir atsistočiau. Ir iškilčiau toks didelis didelis, upė plautų tik mano padus, ir atsistojęs būčiau pagrobęs į mano galvą įšokusias mintis, jos nedrįstų iššokti iš tokio aukščio. Ir aš galvoje girdėčiau kaip jos šnapšdasi tarpusavyje ir po to choru surėkia skaudžiausius man žodžius. Ir tada man aptemsta akyse, tada aš nukrentu atgal į upę. Tada tampu mažas mažas. Ir toliau be jokių jausmų, be jokių veiksmų plaukiu, toliau... Bet tada tik vienintelės mintys mano galvoje mane kankina. Ir vis šūkauja ir šūkauja: „... tiesiog būkime draugai“... Ir tas tiesiog spengia galvoje...