velniop sistema

Tyla. Spengianti tyla. Tyla šioj šaltoj, pilkų sienų patalpoj, atrodo, sukelianti visa griaunancią audrą žmogaus galvoje, kuri nieko negailėdama sprogdina visas smegenų ląsteles po viena, leisdama sau mėgautis pragaištim ir kančia. Tyla, žudanti tyla. Koks aš žmogus, jei viskas, ką tegaliu padaryti yra rėkti, staugti, plėšyt savo gerklę, balso stygas, išleist įniršį, besispjaudant krauju? Tai labiau primena žvėrį, gyvulį, kuris užrakintas, atskirtas nuo pasaulio taip kaip aš...
Įgrįso. Įgrįso tuščios kalbos, įgrįso tušti žmonės...  Kam šovė į galvą, kad masinės epidemijos, šylantis klimatas, karai, žudynės, skerdynės – blogis? Jį patį reikėtų nušaut... Pasaulis purvinas, purvinas nuo ne bet ko, o purvinas nuo pačių mūsų. Tai mes jį padarėm tokiu. Paprastos visatos dulkės, besididžiuojančios savo egzistencija, slapta kuriančios planus kaip savę sunaikint. Mes mikrobai, mikrobai, kurių žemė stengiasi atsikratyti.
Aš. Tai aš. Didysis Aš. Kas velniai rautų gali būti svarbiau už mane? Už visa ko valdovą? Tai aš šaukiu, rėkiu, riaumoju jums, padugnės, jums, sėdinčions ten aukštai, trinančioms savo brangiąsias sėdimąsias, besivadinčioms savę Dievais, kas jūs per tokie, visatos dulkės? Nesakau nieko, nešnabždu, rėkiu, nes jūsų sukelta tyla žudo.. Tai aš.. valdovas... valdovas šito kambario, valdovas šioj dimensijoj, šioj Paukščių Take esančioj saulės sistemos planetoj – Žemėj, Žemės lopinėly.. Net ne lopinėly, o jame iš mūsų tuštybės pastatytam paminkle atstumtiesiems kameros valdovas... Įgrįso...
Jei būčiau laisvas kaip paukštis.. Sklandyčiau ore, apsimesdamas, kad niekas kitas neberūpi, tik plunksnas kedenantis vėjas, mostais sugeriantys saulės šilumą sparnai, bei tikslas, kurio nėra.. Apsimesčiau.. taip apsimesčiau... Po galais net pats bjauriuosi savim, taip meluodamas... Jei būčiau paukštis.. būčiau plėšrus paukštis.. Spjovęs į vėją ir saulę, pulčiau padugnes, pulčiau mus pačius, prisidėčiau prie puikiojo destrukcijos plano.. Savo paukščio akim užmatęs savo auką, snapu, kojom, kuom tik įmanoma iškabinčiau, išlesčiau jai akis.. Draskyčiau kūna taip, kad vos įkvėpt per snapą užtvindžiusį kraują galėčiau.. kosėčiau, kosėčiau kaip kosėja paukščiai, paskui vėl tęsčiau mūsų visų puikųjį planą.. Kitų akyse pagaučiau savęs atspindi... Didžiuojuosi savim.. savim.. visatos dulke..
Ir visgi sėdžiu... sėdžiu čia.. čia tarp keturių sienų... Ar mano egzistencija per didelė šiam pasauliui? Ar todėl jie manę čia užrakino? Aš juk norėjau to paties kaip ir jūs.. Kodėl man neleidžiate naikinti, kuomet patys tai darot.. Ar aš žiaurus nedavęs aukoms kankintis, ar jūs kankindami jas metų metus, paskui nugalabydami be jokio lašo gailesčio? Velniop... netelpu aš ir čia... nėra man vietos...
Auka.. savo paties auka... nesibaigė dar mani darbai... liko paskutinysis.. likau aš, daugiau nieko čia nėra.. šiam suskretusiam kalejime daugiau nieko nera...
Pamišęs.. koktu... manę laikot pamišusį? Manę? Velniai rautų aš nors suprantu ką darau, esu atsakingas už tai, ką darau... Ką jūs, po galais, darot? Juk darot tą patį.. tik sunku tai pripažinti? „Ne kiekvienas turi savyje žudiką“,  „yra gerų žmonių“ – vemt verčia... vemt toliau nei akys mato... koktu..
Šalta... savais dantim iškąstos venos daro savo... kūne jau nebedaug liko mane variusios jėgos.. darbas tuoj bus baigtas... visatos dulke buvau... ir liksiu...