Laiškas JAI

Tau reikia visai nedaug.

Kad pritartų, kad leistų mintims lietis laisvai, kad suprastų, jog jos, anksčiau ar vėliau, taps realybe. Tik be palaikymo – ne taip greitai. Reikia poros paskatinamųjų žodžių ir komplimento. O daugiau... Daugiau viskas paprasta.

Pasiek viską, apie ką svajoji: sėkmę moksle, publikacijas literatūros žuraluose, santykius su užsienio verslo partneriais, ar net parašyk knygą! Vistiek atsiras tokių, kuriems Tu būsi niekas. Liksi per amžius nuliu, nepaaugusiu iki 0, 01...

Liksi žemu ir nereikšmingu, net jei Tavęs klausytų ir dievintų visas pasaulis. Tavo kalbos suvažiuos paklaustyi pasaulinio garso rašytojai ir mąstytojai, iš Tavęs patirties semsis patyrę sveikos gyvensenos entuziastai, Tave bučiuos ir per diplomo įteikimo ceremoniją ranką spaus pats įtakingiausias žmogus. Milijonai tyrų širdžių Tave garbins. O kažkam Tu liksi savaime suprantama ir nereikšminga. Tu laimėsi ralį ir rungsiesi profesionalų vairavimo šventėse, nenusileisdama asams. Bet būk tikra, kažkam vistiek tebūsi „boba už vairo - nelaimė už kampo“. Tegul Tavo rašinius spausdina regioninė spauda, interviu ima televizijos, o mokykla, kurioje mokeisi, pastato paminklą skverelyje, bus tokių, kurie Tau sakys:
“Tavo nuomonė nieko verta“. Nuspręsk keisti gyvenimo būdą, atsisakyk visuotinių nuodų, kurie tiek metų teršė Tavo kūną, bet patikėk manim, neišvengsi pašaipos ir spaudimo vartoti tai, ko nenori. Mažute, kiek daug Tu dar nežinai! Kiek Tavęs laukia ateityje, nenupasakotų penkios kaladės Taro kortų. Kiek Tu pasieksi, pamatysi, pajausi... Nejaugi nejauti, kad kaskart Tavo žodžiams išskridus iš sidabrinio narvelio atsisuka vis daugiau, o nustemba ir pasišaipo – vis mažiau? O ar atsimeni, kaip seniau rėkdavai, klykdavai bejėgiškai, jog Tavo nuomonė – šauksmas tyruose?.. Ar atsimeni? Kai ruošdavai pamokas, ir Tave apkaltindavo bandymu išsisukti nuo namų ruošos... Fai finta! O muzika… Ar atsimeni, kiek dėl jos prisikentėjai? Et si tu n‘existais pas, je serrais d‘inventer l‘amour... Juk tik ji Tau teikdavo stiprybės ir atstodavo skęstančiojo šiaudą. Je vais, je vais et je vien, centre tes reins arba Inceste de citron (... lemon incest...) Je t‘aime t‘aime, je t‘aime plus que tout. –Išjunk tą baisią muziką!!!

Ir taip bus visada. Visada atsiras sakančių, kad muzika, kurios klausai – šlamštas, knygos, kurias skaitai – „chick lit“ arba dar blogiau, o filmai, kuriuos su užsidegimu žiūri – be turinio, be siužeto, blogiausi kinematografijos istorijoje. Nesvarbu, kad Tavo skonį komentuos ir vertins kritikai, visokie –logai ir –istai, ir Very Important Persons. Subursi begalę labdaros organizacijų, organizuosi koncertus ir priiminėsi iš užsienio atvykstančius svečius, bet kažkam vistiek būsi nieko nesugebantis moliuskas. Kai po turiningo vakaro su kokiu Zucchero ar Philu Collinsu (na, Gainsbourgo tai jau neprikelsi) grįši namo, nenustebk išgirdusi: -Tu išvis ką nors sugebi? Gėlės nuvytusios, pietūs atšalę.
Ir galiausia – ar Tau to reikia?   Ar jau tikrai filosofija gimsta kančiose? O gal Tu gali rinktis? Gal gali patausoti savo sielą nuo nuolatinių atakų?

Gal gali pagaliau daryti, ką nori? Ir būti tiesiog laiminga.  Be išlygų. Ar nemanai? Aš sakau,  Brangioji, kuo anksčiau tai suprasi, tuo daugiau pasieksi ir tuo didesnis būrys išganytų sielų Tau dėkos.

Sutikau Ją netikėtai. Jau tikėjausi, kad būsiu sėkmingai palaidojusi užmaršty. Bet Ji, pasirodo, gyva! Ir dar turėjo jėgų viską gana sklandžiai papasakoti. Klausiau, užrašinėjau ir viską palaipsniui tryniau iš atminties. Kaip sako: dicit, animum levavi. Taip ir buvo. Paskutinįsyk šią temą narsčiau, nes nebenoriu nei Jos daugiau sutikti, nei viso šito prisiminti. Nes ėda it rūgštis visa šita kvaila istorija. Ir taip nuo pat mažumės. Jos net vardas nedėkingas buvo. Ar įsivaizduojat, kokia kančia jautriam, nedrąsiam vaikui nuolat kitiems aiškinti, jog Jos vardas tariamas ne taip pat, kaip rašomas? O jei dar auklytė užkietėjus cinikė, tai vaikas pasmerktas slogiam egzistavimui. Ir, kaip jau sakiau, nesvarbu niekas, ką Tu darai. Gali būti protingiausia grupėje, vienintelė penkiametė, mokanti skaityti ir rašyti. Vienintelė, sulaukusi šešerių, jau lankanti anglų kalbos fakultatyvą pietų miego metu. Vis tiek Tu būsi kitoks vaikas. Gal ne tokių turtingų tėvų, gal nenešantis kas antrą dieną deficitinių produktų, privogtų iš po prekystalio, ar, kitais žodžiais tariant, nemokantis muilintis be muilo. Tas ir yra, kad esi kitoks.

Bet, o šventas optimistini intarpe, visada atsiranda mokančių Tave įvertinti. Visada. Ir jie visada šalia. Tik pastebėk. Taip ir darželyje. Atsiranda fėjų, kurios Tave globoja ir kurias Tu prisimeni net po 20 metų. Jų veidai – akyse, jų vardai – mintyse: Alvina, Virginija, Daiva... Jų pasakyti žodžiai amžiams įsirėžia į širdį. Tuomet tai buvo taip pat neįkainojama, kaip dabar gauti pagyrimą iš Lietuvos Rašytojų Sąjungos pirmininko ar laimėti Pulitzterio premiją. Tuomet kelionė į kavinę valgyti želės su plakta grietinėle auklėtojos sąskaita (aišku nekenčiamo pietų miego metu) prilygo dabartiniam pasisėdėjimui „Bella Italioj“ ir picos su Pesto padažu ir kedro riešutais valgymui. Aplinkui zujant paslaugiems ir žybsintiems italams. Bet vaikystė pati savaime yra nesibaigianti pasaka, tad tie keli pilki niuansai jos nepaveikė labai stipriai.

Visas įdomumas prasidėjo paauglystėj. Pradėjus rašyti pirmąjį dienoraštį ir pirmąkart suvokus, kad tie drugeliai pilve ir kaistantys skruostai nėra nauja infekcija, o kažkas kita...

Laikykis Tu, gerai? Aš vis dar su Tavim.