Siužetas

Jokio siužeto, nebus jokio siužeto. Visas veiksmas turi būti nelogiškas, nenuspėjamas. Mes nesusitaikėm, aš vis dar piktas, aš įskaudintas. Mykolas pas mane dar nebuvo atėjęs. Aš tikrai jo nemačiau šiandien, nei vakar. Ir dabar užmerkęs akis ir su lengva šypsena veide ir žvilgsniu, tikiu, jog Mykolo nėra. Tai tik vardas. Be vardo tai būtų niekas. Visiška tuštuma. Bet mano balsas gali tyliai mintyse ir garsiai burnoje sakyti „Mykolas“. Ir tada vardas duoda prasmę, suteikia egzistavimą, ir nupiešia švelnų, be jokių konkretesnių veido bruožų įvardijimų, nuostabų ir paprastą, ir nenuostabų Mykolo veidą mano akyse. Ir padėjau tašką. Nes Mykolas manęs nemyli. Bet kodėl meilė? Kodėl apie meilę? Tai galėtų būti apie bendravimą, apie žmogų, apie neįsivaizduojamą paukštį, apie baime, neapykantą. Bet apie meilę. Ir kai Mykolas atėjo šiandien pas mane. Aš atidariau jam duris. Ir kai jis pažiūrėjo dar kartą pro slenkstį į mane, aš viską supratau. Bet visa tai turėjo būti būtent taip, toks siužetas.