Per lapkričio ledus pagunda kursto
Įleist sužvarbusią prie židinio aistrų
Užklydėlę dar aižėjantis šaltis kausto
Ištirps kuris su pirmu brangvynio lašu
Maitinti vynuogėmis lūpas vyšnių
Kai laiko taurę krištolinę ji delne
Ar džentelmeniškai kas atsispirtų
Atskleist erotiką po ta palaidine
Susipažinti artimiau išdrysti
Išristi beregint iš lapių kailinių
Ir atsiduoti proveržiui kurs trykšta
Sukrėsdamas maloniai iki begalių
Ant kilimo iš tigro raštų - murkia
Svajonė dar skaisti apnuoginus pečius
Palaimai artinantis saldų gurkšnį
Visa esybe išragaut pakol nedžius
Tiesiog iki pat širdies gelmių, na pasistengei , Akademix, ką bepriduti :))) Ir židinys, ir tigro kailis, ir vynas butely, ir pečiai apnuoginti... Žavu ;)
Taip ir buvo, einu keliuku tipu-tipu tapu-tapu
ir sutinku Donžuaną, oi barakas, kokis ano patrauklumas:
akių neatitraukt. Tokiais eiliais tik ons prakalbėtų.
Taip šildai, dangaus šviesuliui mumis apleidus.
Šaunuolis, optimistiška nuotaika spindi. Puiku.:)
netikros aistros blyksteli ir blėsta židiny greičiau nei leidžias snaigės raštas,
ranka nuslysta tyliai nepalietus nėrinių,
suraibuliuoja taurėse rubiniškas aistros ir meilės žaismas
ir tuokart galime jį šaukt idealiu;))
aš nesuprantu, jei jau taip norisi rimuoti, tai negi negalima išmokti to daryti žmoniškai? na, bent kiek žmoniškiau? (pvz., kursto ir kausto nesirimuoja; norint neprarast skambesio, tektų sukirčiuot begaliŲ ir t.t.)