Gailiuos, kad nesimokiau Brailio rašto.
Net regintys ne viską mato.
Kai tu mintis išlydi pasivaikščiot,
o jos – koketės, kuždasi, krizena,
ir aukštuma apsvaigusios besvorėm tampa,
užmiršdamos, kad gali būt arčiau, kaip niekas kitas.
O aš, naktim, pilku šešėliu atgulu į karstą
ir vis gailiuos, kad nesimokiau Brailio rašto.
. . . jei nepasiekčiau
pirštų pagalvėlėm,
tai liesčiau,
. . . . . . . . .
liesčiau,
lūpom,
lūpom . . .
man labai..
ir vėl tos mintys, kur tinklus pina:)
penki
gailiuosi, kad nesimokiau nebylių kalbos, nes tie kas kalba, nesiklauso. o klausantys kalbėt negali.