Nežinau, kur esam ir kaip tai vadinasi,
kai mirtis, tokia paprasta atrodo.
Dykumų oazėse, miestų medinose
išmainau save į kailį ir odą.
Tu tokia tyli. Nė žodžio nepratari.
Atsargiai patrauki ramybės timpą.
Gelmėse akių atsiveria krateriai.
Mes vilkai, kurie vieniši nustimpa.