Aš ir Sibilė. Batsiuvys

laiškas

„Siuvėjo rankos“, - kartą pasakė mokytoja, pamačiusi, kad be jokio skausmo galiu išsinarinti nykštį ir taip pat greitai jį „atstatyti“ į vietą. Tada nesupratau, kam siuvėjams reikia „narinti“ savo nykščius, bet dabar, po tiek metų darbo su oda, klijais, plaktuku, guma ir pakulnių meistrystės mano nykščiai tikrai tarytum išnirę, išsikišę į priekį, kaulėti ir stambūs. Tokiais pirštais vargiai galėčiau švelniai keliauti tavo nugara iki pat kaklo, - judesiai kampuoti ir vangūs kaip pačios rankos - sugniaužtos, nešvarios, gumbuotos. Nebe tie laibi pirštai, aptraukti ne pagal metus sena oda, bet švelnūs, užčiuopiantys kiekvieną stuburo slankstelį.

Odos klijų kvapas vasarą sunkiai pakenčiamas. Atidarau visus dirbtuvių langus, stiprus vėjo gūsis, rodos, čiups ta kvapą ir nusineš pavėjui. Bet tas tik vangiai stumteli jį pro langą. Žiemą kiek geriau, smarvė nedrasko šnervių - maloniai svaigina. Odos lopiniai mėtosi ant grindų, po stalu. Nėra kaip nė grindų iššluoti, - sakytum, o aš tik pamerkčiau akį ir nauja batelių pora atsidurtų prieš tavo akis, lyg netyčia pati akis būtų už jų užkliuvusi.

Aukštų pakulnių nemėgsti, žinau, todėl darau vos pakilusias nuo grindinio, - vos vos linguosi klubais, tarsi norėdama sušokti salsą. Pėdų matmenis laikau atmintyje kaip antrą tavo vardą. Dešinioji kiek platesnė už kairiąją – bet bateliai minkšti, oda it šilkas, priglus, net nepajusi.

Sibilei sandalus padirbinčiau. Mėlynais, spalvotais dirželiais, derėtų prie tos jūsų jūros. Galėtų šlepsėt per karštą paplūdimio smėlį, - padų nedegintų. Tik matmenų neturiu. Sibilės kaulai turėtų būti smulkūs, mažos plaštakos ir pėdos. Kas dėl amžiaus, nežinau. Nesu dirbinęs tokių sandalų. Jeigu įmanoma, atsiųskite bent popieriaus lapą. Su kontūru Sibilės pėdų.