Priklausomybė

Jos veidas - tai mozaika virpančių šešėlių.
Jos skonis - miesto dūmais kvepiantys rūkai.
Ir nors kartu per visą naktį lig alpimo šėlot,
Ryte ji tarstels (lyg tarp kitko): „Tu per daug rūkai“.

Ir tu bandyk paaiškint jai, kad ne dėl nervų,
Greičiau dėl stiliaus (tarkim) kartais ir draugų.
Bet ji žodžius sustingdo šypsena Minervos
Ir švelniai prataria: „Nevark. Aš išeinu“.

Ir tu ją vytumeis iki pasaulio galo,
Cituotum jai Rimbaud, Baudelaire'ą bei Gary.
O ji be jokio gailesčio (beveik) netyčia gelia:
„Mieliausias mano, neatrodo, jog per daug geri?"

Bet jei ji grįžtų, tu sutiktum net užtrokšti -
Juk ši taurė, bokalas šis - tiktai dėl jos!
Ir kai vidurnaktį išbels bažnyčių bokštai,
Klaikiausios pagirios baltais žirgais atjos.

Verčiau panirt į kaifą ir užmiršti viską -
Pirmiausia - ją ir jei kaip nors pavyks - save.
Bet telefono ekrane nauja žinutė tviska:
„Apsigalvojau. Aš grįžtu. Juk nepyksti...
                                                        ar ne?"