Glotnumai. Kūniškas. II

jo prakaito kvapo įkaitintas oras
palaipsniui susigerdavo veik į kiekvieną
tavo vėstančio kūno
besvorę dalelę
priversdavo vientisą tvarinį
skimbčioti begalėm
virpančių tonų -

įkvėpt jo alsavimo dvelksmą
mėgindavai
juo užsipildyt vakuumą sieloj
ir vidurius slopstančiu vyro kvėpavimu
jo kartumu savyje
susišildyt - -

it pati išrankiausia pasaulyje
vergė mintyse jam užmigus
matuodavais veidus
visų jo matytų liestų ir mylėtų
nunešiodavai kūnus

kol tapdavai vienu
pačiu spalvingiausiu paveikslu
ikona šventosios ant mylimo sienos
kabėdavai
neigianti įprastus dėsnius
lig ryto kol miega

delnais ištapytasis - -