„Penio prestižas“ arba Aalah visai ne Akhbar

Aš labai mėgstu, kai žmonės kalba apie tradicijas ir toleranciją. Pernai rudenį nuėjau į šaunų, tolerancijos pranašo, prof. Leonido Donskio optimistinį vakarėlį. Tada, kai žodis buvo suteiktas liaudžiai aš kažkodėl „užlaikiau“ savo klausimą (žinau, kad tai veda į frustraciją) „Kiek netolerantiškas gali būti netolerancijai? “. Pati sau esu seniai atsakiusi į šį klausimą – kiek tik jėgos leidžia. Ši sąvoka apskritai yra tokia apgailėtina, kad ja švaistytis tinka tik barokiniuose „aukštuomenės“ vakarėliuose, kur žmonės pažįsta visus stalo įrankius ir žino, kada metas nusijuokti iš „šmaikščių“ juokelių, o kada išgerti taurelę prabangaus portveino. Lygiai taip pat, po truputėlį ėmiau nekęsti tradicijų. Dažnai mokslo tikslais bendraudama su romų tautybės atstovais laikydamasi „profesionalaus“ atstumo atsisakydavau vertinti jų paprotines normas. Kalbu, be abejo, ne tik apie romus - susidūrus su bet kokia „kita“ kultūra, pagarbiai sustoji prie slenksčio, neva, suprasdamas, kad negražu kištis į svetimas tradicijas, tu gali būti tik stebėtoju. Būtent dažnai girdžiu žmones taip kalbant: „Labai svarbu saugoti tradicijas, juk jos skiria mus nuo kitų, daro ypatingais“. Vaje, tikrai. Labai baisu būti neypatingiems ir panašiems vieni į kitus. Mėšlas. Pats gryniausias ir labiausiai dvokiantis mėšlas.
      Štai čia ir norėčiau pradėti kalbą apie teigiamą netoleranciją ir tam tikrų tradicijų naikinimo, ar bent jau dekonstravimo galimybę. Kiekvienam, kuris kupinas susižavėjimo kalba apie „tradicines vertybes“ ir papročių saugojimo būtinybę siūlyčiau pagyventi musulmoniškose šalyse. Islamo adeptų gyvenamose valstybėse papročių laikymasis yra nekvestionuojamas, tai yra visiems oficialiai priimtinas faktas. Beveik visose musulmonų šalyse yra laikomasi Šari ah, arba „Dieviškųjų įstatymų“. Ši viešą ir privatų individų gyvenimą reglamentuojanti įstatyminė sistema yra formuota šimtmečiais, o jos ištakos, be abejo, yra Koranas. Šari ah įstatymuose, yra išskiriami nusikaltimai ir bausmės. Nusikaltimai primena krikščioniškąjį dekalogą, kurio dauguma tėvelių vaikus moko nuo mažens, skirtumas tik tas, kad užaugę žmonės ima perkainuoti „nuodėmes“ ir be abejo, blaiviai mąstydami susikuria savo vertybių ir moralės sistemas. Musulmonų šalyse, niekas nieko nesusikuria ir nesprendžia, visi bijo, bet ne tiek Aalaho, kiek „moralės policijos“. Tai yra dar vienas, juodo humoro anekdotą primenantis dalykas, kuris deja yra absoliučiai nejuokingas, vien todėl, kad yra tikra tiesa.
      Teherane galima sutikti moteris dėvinčias hijabus, visą galvą bei kūną dengiančius audeklus, paliekant neuždengtas akis, kurios saugomos kariškių „patruliuoja“ gatvėje ieškodamos „nusidėjėlių“, tai yra moterų, kurių apranga neatitinka „Dieviškųjų įstatymų“. Toms, kurių plaukai šiek tiek išlenda pro skarelės tarpus ar vietoj beformio maišo jos dėvi sarafanus trumpesnėmis rankovėmis, „moralinės pareigūnės“ pasiūlo susitvarkyti čia pat vietoje, arba pakviečia paėjėti link jų autobusiuko. „Moraliniai patruliai“ moterį gali suimti einančia gatve be palydovo, kadangi vienoms moterims vaikščioti nepatartina; reidai dažnai rengiami kavinėse, kur renkasi jauni žmonės, o jeigu moteris buvo užtikta viena sėdinti su svetimu vyru automobilyje, ji gali būti iškart suimama, su tuo beje teko susidurti keliaujant po gana liberaliu laikomą Maroką.. Bausmės už pažeistus įstatymus yra tokios pat, kokias, neva, angelas Gabrielius pasivertęs balandėliu pašnibždėjo pranašui Mahometui į ausį prieš 1400 metu. Už vagystę nukertama ranka, už nepadorų elgesį nuo 50 iki 200 botago kirčių, o už svetimavimą, arba lytinius santykius iki vestuvių užmėtymas akmenimis arba priklausomai nuo skonio - viešas pakorimas.       
      Palikdama šiuos barbariškus „teisybės“ aktus šone, norėčiau pakalbėti apie tai, kieno ir kam konkrečiai šie įstatymai yra sukurti. Saudo Arabijos televizinėse laidose labai dažnai kalbama apie moterų teises islamo tradicijoje. Skirtingai nei mūsų pokalbių laidose, čia eskaluojama poligamijos svarba, mergaičių apipjaustymas ar žmonos mušimo būdai. Vieno Dubajaus universiteto profesorius, šeichas, diplomatiškai aiškina, jog mergaičių apipjaustymas nėra būtinas, „nes tiesiog ne visoms jo reikia“, bet jo svarbos „toms kurioms reikia“ jis neneigia. Dar iki dabar musulmonų gyvenamose šalyse yra propaguojamas mergaičių apipjaustymas. Priklausomai nuo to, kaip kiekvienoje šalyje datuojama paauglystės pradžia, mergaitėms yra pašalinamas visas arba dalis klitorio. Visi vyrai skirtingai komentuoja šios tradicijos svarbą. Vieni sako, jog moteris turėdama per didelį klitorį, gali per dažnai susijaudinti ir galop pati nenorėdama „užtraukti sau ir giminei gėdą“. Kiti teigia, jog džihado atveju, kai vyrai išvykę, moterys jaustųsi ramios ir  vėlgi „neturėtų progos nusidėti“. Antras svarbus dalykas yra žmonos mušimas, arba, kaip patys musulmonai, „meiliau“ pasakytų „paklusnumo mokymas“. Mahometas, Korane, balandėlio žodžiais tariant, skelbia, jog vyras matantis žmonos klaidas, ar tai, kad ji dar tik ruošiasi nusidėti, turi pilną teisę ją „pamokyti“ fiziškai. „Dieviškuosiuose įstatymuose“, kuriuos daugybė islamo adeptų, aiškinančių Koraną, pateikia liaudžiai per televizija, ar iš anksto nufilmuotose video, kuriuos įsigyti galima bet kur islamiškose šalyse, kalba apie „teisingus žmonos mušimo būdus“. Nepaklusnią žmoną galima „mokyti“ nesulaužant kaulų, nepaliekant įbrėžimų, ir stengiantis „nemokyti“ per veidą. Labai svarbus ir veido bei galvos dangos klausimas, kuris anot musulmonų irgi „nebūtinas“, tačiau „žmonės tikrai kitaip žiūrės į žmoną ar seserį dėvinčią hidžabą“.
      Korano skirsnyje an – Nisa arba „Moterys“ pasidaro aišku, kas parašė „knygutę“ ir kokia lyrinio „aš“ lytis. „Didis Dievas“ prišnibždėjo daug naudingų dalykų vyrui - jis turi teisę į poligamiją, jis turi teisę „ištvirkaujančią“ žmoną uždaryti į sandeliuką iki gyvos galvos, apmastymams apie nuodėmes, kol jos nepasiims vyro sąjungininkas Aalahas. Nereikia būt Simone de Beauvoir, kad suprastum, kur čia šuo pakastas. „Šaunūs“ biblijiniai aidai apie moteriškos lyties funkciją tampa žaviu tramplinu į išsigimėliškas Korano tiesas. Ne pirmąją, bet žymiausia pranašo žmona, laikoma devynerių metų Aiša. Istorikai nesutaria kada Mahometas pradėjo „džiaugtis jos šlaunimis“, ar kai mergaitę vedė (tuo metu jai buvo 7 metai) ar, kai šiek tiek paaugo, tai yra 9 ar 11 metų. Būtent iki dabar musulmonų šalyse suaugę vyrai turi teisę vesti mergaites nuo 9 metų. Tai, kad dvylikametė afganistanietė filmuotoje medžiagoje verkia, nes jos sutuoktinis įniršęs subadė mergaitei ranką yra normalu. Normalu tai, kad vaikas, kuris turėtų žaisti su kiemo vaikais ir klausytis pasakų, rūpinasi, kaip čia gauti skyrybas. Pedofilija musulmoniškose šalyse yra įteisintas faktas – tai ne deviacija, tai norma. Mergaites tvirkinantys seniai niekada neužklius „moralės policijai“, tačiau mergina važiuojanti ar sėdinti automobilyje su vaikinu, kuris nėra jos tėvas arba vyras, konservatyviose šalyse, bus uždaryta į kalėjimą keliems mėnesiams, bei gaus 100 botago kirčių, pradedant padais baigiant galva.
      Tai yra vyrų įstatymai vyrams, moterys čia neturi absoliučiai jokių teisių, na, galbūt išskyrus vieną, esminę – paklusti ir tarnauti vyrui, būtent kuris, anot pranašo Mahometo, bus tas, kuris įvesdins į rojų. Musulmonų rojus irgi be galo atraktyvus, tai neįtikėtina susilaikiusių vyrų troškimų sublimacija. Moterims tokiame vyrų rojuje netgi būtų nejauku. Anot Korano, patekusių į „amžinos medžioklės plotus“ laukia gardžiausio vyno, pieno bei medaus upės, skaniausi vaisiai bei daugybė nekaltų mergelių „prisirpusiomis krūtimis“. Ne visi vyrai turi tokią tvirtą valią, kad išlauktų pažadėtųjų 7 skaistuolių, todėl nutaria susikurti žadėtą rojų žemėje. Taip atsiranda „Dieviškieji įstatymai“, kurie išimtinai tarnauja vyrui, kaip visiškai legitimuojantys jo išsigimėlišką veiklą moters atžvilgiu. Pakistane per dieną yra išprievartaujama nuo 8 iki 20 moterų, penkios iš jų būna mažametės mergaitės. Reikia suprasti, kad tai tik dalis, mat į policiją visos aukos nesikreipia. Kodėl? Na, visų pirma todėl, kad jų garbė jau „suteršta“, kas reiškia, jog tai tarsi žalia šviesa pareigūnams jomis visiškai be rizikos dar kartą pasinaudoti. Net jeigu moteris pasiryžusi ieškoti teisybės, ji dažnai atsimuša į sieną, mat pagal Šari ah įstatymą, norint, kad tavimi patikėtų, reikia, bent 4 vyrų liudytojų – moterų ir ne musulmonų balsai nesiskaito. Drąsiai galima teigti, jog musulmonų šalyse išprievartauta moteris yra ne auka, bet agresorius. Padori „žmona“ ar „sesuo“ visuomet tvarkingai dėvi hidžabą ir nesuteikia dingsties įvykdyti nusikaltimą. Tos kurias išprievartavo, tikrai turėjo būti paskutinės ištvirkėlės arba tiesiog objektas per kurį vieni vyrai keršijo kitiems. Būtent taip nutiko pakistanietei Mukhtar Mai, kurią prieš porą metų išprievartavo 14 vienos genties vyrų, kadangi tos pačios genties vyresnieji pamatė jos 12 metų broliuką vaikštinėjant su mergaite iš pastarosios genties. Mukhtar Mai kreipėsi į policiją ir po truputį jos byla pasiekė užsienio žiniasklaidos priemones. Tai mažai, ką padėjo, mat 12 iš 14 prievartautojų buvo paleisti „neradus pakankamai įrodymų“. Aukščiausia absurdo išraiška, tai, jog po nelaimės nusižudyti bandžiusi Mukhtar Mai iš valstybės gavo nemažai pinigų, kuriu dėka ji ėmė tvarkyti kelius kaime, įvedė vandentiekį ir ėmėsi statyti mokyklą. Prieš porą metų Irane, apkaltinus „nepadoriu elgesiu“ buvo pakarta 16 metų mergaitė, jos šeimai apie egzekuciją nebuvo pranešta. O kai mergaitei liepė sudaryti testamentą, ji paliepė palikti savo kasetinį grotuvą bei papuošalus bet kuriai ištekančiai našlaitei. Tokių istorijų yra neįtikėtina daugybė, todėl tai daugeliui tampa tiesiog neišvengiama kasdienybe, kai skubėdamas į darbą mobiliuoju telefonu užfiksuoji pakarti ruošiamus homoseksualus ar nepilnametes mergaites. Blogiausia, tai kad „ir šuo kariamas pripranta“, kas nutiko ne tik musulmonėms, bet ir apskritai moterims visame pasaulyje.
      Dažnai islamą priėmusios moterys aiškina, jog didžiuojasi dėvėdamos hidžabą, neva, tai jas vertina ne kaip objektus, o kaip asmenybes, skirtingai nei ne musulmonų visuomenėse, kur moters kūnas yra baisiai seksualizuotas ir moterys amžinai stengiasi kuo labiau pabrėžti savo formas. Tokios moterų kalbos mane labai liūdina. Kodėl musulmonė didžiuojasi dėvėdama hidžabą? Negi dėl to, kad tik užsidengdama nuo galvos iki kojų ji gali priversti vyrą vertinti ją kaip asmenybę, o ne kaip aistrų tenkinimo objektą? Kodėl ne musulmonės moterys didžiuojasi avėdamos aukštakulnius ir mini sijonus? Šis ginčas yra ne kas kitas, kaip skirtingų kultūrų vyrų diskusija apie tai, kurio svajonė bei projekcija tobulesnė. Abiejų kultūrų moterys yra paprasti pėstininkai, jos pataikauja skirtingiems vyrų skoniams ir norams, juk iš tiesų, nei žiemą nei vasarą vaikščioti užsimetus akliną maišą nepatogų, kaip ir straksėti su aukštakulniais. Moterys „kariamos“ užmigo, įprato ir atsitiko taip, kad patikėjo, jog vyrų svajonės yra ir jų. Dėl to aš kalbu apie tradicijų naikinimo būtinybę. Apie engiančių tradicijų, kur nepastebimai viena lytis ima dominuoti, antrąją paversdama tik kažkuo „kitu“, ardymą ir keitimą. Svarbu, kad musulmonė suprastu, jog tai, kad ji dangstosi hidžabu, jos neišlaisvina, ji kaip nedaug apsirengusi manekenė, lygiai toks pats seksualinis objektas, kurio vyras trokšta, tik dar labiau įaudrinantis vaizduotę, mat yra po 9 audeklais. Bet tai nėra nei gerai nei blogai, tu negali uždrausti vyrui matyti moterį, būtent taip, kaip jis ją mato (aišku pagal intelekto lygį), bet gali suprasti, jog tai yra tik jo problema, svajonė ar tikslas, kuris nieko bendro neturi su tavimi. Čia ir prasideda tikroji laisvė, kurios aš linkėčiau visoms moterims.