Aš ramus

Jau seniai net Žvėryne žvėrių nerandu ...                             
Gal išgąsdino varpas įkalintas cerkvėje?                             
Gal užtraukė vilkotakius šimtas randų?
Jų pėdų nerandu, nes užuolaidos merkiasi.
Ir žmonių čia nėra. Aš – nei vienas, nei du.

Ir kaip šnipas po Šnipiškes žvaigždę seku:
kam pro langą įkris, kam giliau dar į patalus.
Negaliu pasislėpt: pilnaties išravėtu taku
važinėja sliekai ir „labanakt“ neištaria.
Ant šakos atsisėdu, nusikeikiu „ku            kū“.

Reikia eit. Kas žvaigždes išvedžios į namus?
Tuoj šunėkus išves parasoti Jeruzalėje.
Ir kartoju langams: „Aš ramus, dar ramus”.
Gesinu žibutes danguje – išsimurzinu.
Nusiplausiu rankas Neryje. Už save ir už mus.

Atsakau už šviesas: jas aptversiu tvora.
Ir be batų iš baliaus sugrįžtantį katiną.
Už save be šakos: aš nei viens, nei pora.
Už rasas Rasose – nesiprausę te pratinas.
Net už sutiktą žmogų. Reikia laukt – jo nėra