Juodos katytės namai (3)

- Kartais sapnuose, - pradėjo našlė, - mūsų namai atrodo truputį ne taip, kaip mes matome juos nemiegodami. Sapnuodami galime pamatyti papildomą langą, dar vienas duris ar angą grindyse, vedančią nežinia kur. Jeigu kada nors susapnuosite duris, kurių realybėje nėra – pabandykite atverti jas ir išeiti ten, kur jos ves...
- Skamba truputį nemaloniai, - prisipažino Semi.
- Galiu garantuoti, kad pro jas ėjai daugybę kartų, - papurtė galvą Džil. – Visi jas atidaro, išeidami į savo sapnus. Tačiau tavo, Semi, atveju, viskas kiek kitaip. Tu ten išeini ne sapnuodama, o lunatikuodama.
- Pro duris, kurių nėra?
- Pro duris, kurių mes dabar nematome. Tačiau tai nereiškia, kad jų nėra. Mes pernelyg apakinti, kad jas pastebėtume. Gyvūnai tai mato. Manau, Semi lunatikas taip pat jas mato. Naktį tu pabėgi į kažkokią svetimą vietą – basa, vienais naktiniais. O jeigu miegi be jų – tuomet dar ir nuoga. Nežinau, ką ten veiki, tačiau kelio atgal nerandi. Štai tada ir imi juodą katytę, kurių ten greičiausiai pilna. Paprašai, kad ši tau parodytų kelią namo. Parsineši ją, o sugrąžinti gyvūną atgal pamiršti. Katytė negali pati atidaryti durų, kurių mes nematome. Ji kniaukia, jausdama savo ribotą laiką, kol galop, pasibaigus šiam, ji tiesiog žūva, prieš tai suskubusi pasislėpti nuo mūsų akių. Visos katės taip daro.
Džil nutilo ir susidėjo rankas ant kelių.
- Ir viskas? – paklausiau aš.
Ji linktelėjo.
- Tai... labai panašu į pasaką vaikams...
- Žinoma. Pasek ją vaikui ir jis ja patikės. O štai su suaugusiais visada vienodai – turi jiems įrodyti. Aš galiu pasilikti nakčiai ir nufilmuoti viską, kas vyks šiame bute.
Mudu su žmona susižvalgėme.
- Nemiegosi visą naktį?.. – paklausė Semi, kiek abejodama.
- Aš įpratusi, - atsiliepė Džil. – Be to, man pačiai įdomu.
- Jeigu tu sutinki... – tariau žmonai, nežinodamas, ką besakyti.
- Sutinku, - linktelėjo Semi. – Man jau nusibodo tos katytės. Aš noriu ramiai pamiegoti!
- Na, su katytėmis viskas daug lengviau, - tarė Džil. – Tereikia išmokyti tavo lunatiką sugrąžinti gyvūną atgal.
- Kaip?
- Dar nežinau. Manau, tai sužinosime iš ryto. Matai, Semi, lunatikai yra gana keistoki. Jie žino tokių dalykų, kuriuos normali būdama pamiršti. Mato ir girdi daugiau nei paprastas žmogus. Antra vertus, jie nemoka kai kurių dalykų, kuriuos sugeba net vaikai. Štai kad ir Tomo lunatikas. Tu jį bandei žadinti, o jis sustingo, nepažindamas tavęs. Galbūt netgi nesuprato tavo kalbos.
- Tai jis visai kvailas?
- Na... – šyptelėjo Džil, - jeigu tavo lunatikas kvailas, tuomet tu kurčias ir aklas, lyginant tave ir jį.
- Man įdomu, iš kur tu žinai tokius dalykus? – paklausiau.
- Nykštukai papasakojo, - plačiai nusišypsojo Grebkok, išmušdama man iš galvos bet kokį norą klausinėti toliau. Matyt, jai buvo lengviau ir paprasčiau apsimesti keista.

---

Piešinys Nr. 2482:
Ilgaplaukė moteris, sėdinti ant labai abstrakčiai pavaizduoto fotelio. Prieš ją pastatytas trikojis, ant jo – kažkas panašaus į žiūroną. Žemiau – nervingai suraizgytos linijos. Atlikta pieštuku.

---

Katytės iš ryto nebuvo. Ir pabudome mudu dešimt minučių po aštuntos. Džil miegojo fotelyje, kamera buvo išjungta, mano žmonos kojūgalyje – švieži pilko molio grumsteliai.
Semi stengėsi krebždėti virtuvėje kiek galima tyliau, tačiau Grebkok vis tiek pabudo ir smagiai pasirąžė. Paklausė, kas pusryčiams ir nesivaržydama padėjo sudoroti kiaušinienę.
- Naktį judu iš tiesų daug keliaujate, - patvirtino ji, šnairuodama į vaizdo kamerą. – Regis, netgi susikalbate. Norite pažiūrėti?
- O kur katytė?
- Mirė, - atsakė ji paprastai.

Vaizdas buvo grūdėtas ir tamsus. Užtraukiau užuolaidas (lauke vis dar lijo), kad kažką pamatytume.
Džil įjungė kamerą kaip tik tuo metu, kai aš pabudau. Tai įvyko antrą valandą nakties. Semi vis dar miegojo, o aš paėmiau nuo stalo pieštuką ir atsisėdau prie popieriaus lapo. Kažką galvojau, nesiryždamas pradėti piešinio. Žiūrėjau į popierių. Veidas buvo be jausmų, akys išplėstos ir kažkokios apdujusios.
- Štai čia man kilo pirmoji mintis, - tarė Grebkok. – Kadangi Semi nedirba su popieriumi, žinią apie katytes galima perduoti Tomui. Tomas galėtų jas išmesti už nematomų durų.
- Bet aš durų ir dabar nematau, - suabejojo Semi.
- Žinoma. Kamera jų neužfiksavo. Tačiau labai įdomiai sureagavo, kai Semi... a, tiek to, pamatysite patys.
Mano lunatikas staiga pastebėjo Džil. Jis pažvelgė į kamerą, kažkur į šoną, tada vėl  - į kamerą.
- Išvydo mane... – pakomentavo našlė. – Regis, aš jam nepasirodžiau priešiška.
Lunatikas sekundę – kitą dar galvojo, tada pakėlė ranką su pieštuku ir ėmė piešti. Darė tai lėtai ir labai atidžiai. Jau žinojau, ką jis nupieš.
Semi pabudo po gero pusvalandžio. Ji atsisėdo lovoje, ranka trindama veidą, lyg ruošdamasi galutinai pabusti, ar naktį pasivaikščioti iki tualeto. Tada lėtai atsistojo, pasvyravo vietoje ir staiga kažką ištarė.
Nesupratau nė žodžio – garsas labiau priminė tylų dainavimą. Mano lunatikas jai atsakė, tarsi sudainuodamas kitas dvi natas.
- Štai ir pasikalbėjo, - šyptelėjo Džil. – Kokia graži šeimynėlė...
- Nežinojau, kad moku kažkokią užsienio kalbą, - pabandžiau juokauti.
- Tu ją moki nuo kūdikystės, - labai rimtai atsiliepė Džil ir aš nesiginčijau.
Semi lunatikė staiga priėjo prie sienos ir prisilietė prie jos abejomis rankomis. Ėmė lėtai slinkti palei sieną, braukdama delnais. Nežiūrėjo į ją.
- Ką aš čia darau? Ieškau durų? – paklausė Semi.
- Aha...
- Aš ir vėl basa. Ir beveik neapsirengusi.
- Štai tau dar vienas pranešimas, kurį reikės perduoti Tomo „dailininkui“.
- Užrašyti ant popieriaus?
- Žinoma. Jam visada paliekate tuščią lapą. Užrašykite jam, ką reikia perduoti Semi, o piešti liepkite kitoje pusėje.
Džil kalbėjo taip, tarsi tai būtų visiškai normalu. Semi neramiai pasimuistė.
Jos lunatikė televizoriaus ekrane jau apėjo visas miegamojo sienas, trumpam dingo už posūkio, išlindo ir staiga sustojo prieš pertvarinę sieną į virtuvę. Staiga vaizdas pabalo, sumigėjo. Kai spalvos sugrįžo, kambaryje tebuvau aš vienas, besidarbuojantis pieštuku.
- Kas čia buvo? – nesupratau. – Tu sustabdei kamerą?
- Nestabdžiau. Pažvelk į laiką.
Beveik įsižeidusi Džil atsuko juostą, vėl parodė tą patį momentą – Semi sustoja, jos viena ranka nuslysta kiek žemiau, lyg ir sugriebia kažką ore ir vaizdas vėl bala, atsiranda trikdžiai. Kai jie išnyksta, laikas pasislinkęs vos dviem sekundėmis.
- Neįtikėtina...
- O kurgi aš išėjau? – susirūpino žmona.
- Tu viena tai žinai.
- O ar aš sugrįšiu?.. – dar labiau susirūpino, tuo sukeldama juoką tiek Džil, tiek man.
- Ne, mes Semi daugiau nebepamatysime, - pajuokavo Grebkok.

Ilgą laiką nieko nenutiko, tik mano lunatikas neramiai žvilgčiojo į kamerą ir brėžė bet kokias linijas po piešiniu. Vėliau jis atsistojo ir nuėjo į lovą.
Semi sugrįžo apie ketvirtą valandą. Ekrane vėl sumirgėjo, ji pasirodė toje pačioje vietoje, bet jau su katyte rankose, kuri dairėsi didelėmis, geltonomis akimis aplinkui ir neramiai kniaukė. Semi traukė tiesiai link lovos. Ji paleido katę ant grindų, atsigulė ir užsiklojo net nenusivaliusi kojų.
- Dar viena žinia tavo lunatikei, - burbtelėjau. – Pasakyti, kad apsimautų batus.
Pasirodė ir Džil. Ji skubiai pribėgo prie lovos, kad pagriebtų katę, kol ši neužlipo žadinti Semi. Man pagailo vargšo gyvūno. Jis buvo svetimame pasaulyje, kad ir kaip keistai tai beatrodytų.
- Uždariau ją virtuvėje, - paaiškino Džil. – Štai ir viskas, daugiau filmų nebus. Kaip matote, jums tereikia susitarti su savo lunatikais ir miegosite ramiai...
- Bet man nereikia šitokio gyvenimo! – staiga suprotestavo Semi. – Aš nenoriu naktimis bastytis kažkur po kitus pasaulius! Aš noriu pasveikti!
- Pasveikti nuo ko? Nuo lunatikės?
Žmona linktelėjo.
- Ką gi, dar neaišku, kuri iš judviejų labiau sveikesnė. Galbūt lunatikė galvoja, kad jai būtų visai gerai pasveikti nuo tavęs? – Paklausė Džil.
- Tai ką man daryti?
- Jau sakiau – susitarti. Kad tu netrukdytum jai, o ji netrukdytų tau. O vėliau, kai susikalbėsi pati su savimi, galbūt galėsi nemiegodama surasti tas duris.
Džil atsistojo ir  padėjo nuotolinio valdymo pultą ant televizoriaus.
- Man laikas, - tarė ji. – Turiu pašerti ir išleisti į lauką savo šunį. O judu susidorosite patys, neabejoju. Tomai, parveši mane namo?..

---

Vėliau Džil kelis kartus lankėsi mūsų bute, klausinėjo apie mūsų lunatikus ir žiūrėjo piešinius, kuriuose buvo nemažai prirašyta visokių žodžių.
Mano lunatikas, regis, mokėjo skaityti. Semi pagaliau išmoko palikti kates už „durų“ ir atsigulti į lovą švariomis kojomis. Tiesa, pirmo bandymo metu ji atsibudo su batais – pamiršome, kokie tie lunatikai „kvaili“. Teko dar kartą mano lunatiko pagalba paaiškinti, kad batus sugrįžusi nusiautų.
Rašau „kvaili“ su kabutėmis, nes jie iš tiesų gana protingi, tik labai keisti. Štai, sau buvau palikęs užrašytą klausimą „ko nemiegi? “. Juokais parašiau, o gavau tokį atsakymą:
„ Tu guli ant vandens ribos. Man bloga. “
Džil netrukus atsinešė kažkokias vyteles ir „patikrino“ lovą. Po to liepė perstumti ją į kitą vietą.
- Po žeme tikriausiai susikerta vandens gyslos, - paaiškino ji. – Negerai miegoti tokiose vietose. Ir gyventi čia nelabai gerai. Gal judu paieškokite kitos vietos?
Nepaisant to, lunatikas vis tiek piešė naktimis. Kai paklausiau, kas vėl negerai, jis atsakė, jog viskas puiku. Dabar jis laimingas. Tik naktį neturi ką veikti.
Paprašiau jį sutvarkyti sandėliuką, kurį užvertėme daiktais po paskutinės „tvarkos dienos“. Sutvarkė, tik labai savitai – kai kuriuos daiktus sugrūdo ant viršutinės lentynos, apatines palikdamas visiškai tuščias. Kitus daiktus radau šiukšlių maišuose, konteineryje, už namo. Kai geriau pagalvoju, man jų iš tiesų nelabai reikia – naudojausi vos kartą...

Semi savo lunatikę privertė paruošti pusryčius, tačiau, kai ryte aptiko nusvilusias rankoves, liovėsi naktimis užsiiminėti kulinarija. Dabar ji mezga sau megztinį, visą išmargintą ornamentais. Savo lunatikės fantazijos neriboja, nori pažiūrėti, kokius ornamentus ši sugalvos. Žinoma, tai katytės. Ir dar kažkokie padarai, kuriuos išvydęs imu šiurpti. Bet sulaikyti Semi lunatikės negaliu – ji eina, kur jai patinka. Tikriausiai žino, kad ten saugu.

Mudu išsikraustėme iš buto po kelių savaičių, vos tik suradau naują vietą. Tai namelis miesto pakraštyje, kurio senieji šeimininkai išsikraustė į didmiestį. Semi naujoji vieta patinka daug labiau, juolab kad ten nėra jokių paskutinių atodūsių, nuo kurių būtų galima užsikrėsti. Ten tik aš, ji ir mūsų lunatikai. Kaimynai ramūs, užkrečia savo ramybe. Mes jiems atsilyginti galime nebent lunatikų užkratais. Tačiau ne bėda – juk yra keistuolė Džil. Ji, žinoma, negydo. Ji tik užkrečia savo linksmumu.
Taip kad mes čia visi kuo nors užsikrėtę ir nepagydomi.
Beje, savo piešinių mokslininkams nebevežu. Paskutinį kartą jie man sugadino nuotaiką su savo klaidingomis teorijomis. Norėjau vieną pasikviesti į svečius savaitei, kad galbūt užkrėsčiau lunatikais ir geromis nuotaikomis. Bet jis atsisakė, keistuolis...

Ir dar - turiu idėją paversti savo namelį mažu viešbutuku. Netgi pavadinimą jam sugalvojau – „Juodos katytės namai“. Semi mintis labai patinka. Dar nežinau, kas čia gausis, tačiau esu nusiteikęs optimistiškai.

(Pabaiga)