tariamas pasi[ne]kalbėjimas dviese

nors iš šalies atrodytų,
kad nieko nevyksta:
spragteli perkaitęs laidas,
įelektrintos dulkės
prikimba prie odos,
ištįsta minčių atomai
tranšėjomis
nuo mano
    sferos --
                lig tavo
nuo mano --
                lig tavo
tariamo buvimo.


sakau, pasikalbėkim,
o mano Dieve,
mano nago juodime,
mano juodime
kairiajam pusrutuly
tarp buvimo ir/nebuvimo.
pasikalbėkim, nes išaušus
galiu tavęs išsigąst
ir tada vis kartosiu:
„gal einam? jau laikas“,
nors žinau, kad liksim
ten pat, kur sėdėjom.