...

Ir liūdesys, pamiršęs aukštą savo stilių,
žvilgsniu, kurio vėsa lyg mėtinių pastilių,
hipnotizuoja tuštumą, kol tampa vulgariu.

Šalia jo aš. Jis nuo manęs per šimtą mylių.
Jisai manęs nemato. Aš seku jo smilių,
tas rodo praeitin, kurią su juo tyloj geriu.

Jis taip ir nieko nepasako: kaip, po ko kas,
kodėl... Jo žvilgsnis darosi sunkus, bukokas,
jis priešingybė spalvai ir tirštėja. Aš blunku.

Jis lyg į begalybę išsiskaidęs šokas,
jis antijuokas, kiekvienoj sekundėj blokas,
šaulys, kurio strėlė nepasitenkina lanku.

Jis neaprėpiamoje savo aureolėj
tarytum plaukia ir visi jam broliai.
Ir jis man brolis, bet vien aš jį ir tesuprantu.

Jo gesto vieno tik pakaktų amžiaus rolei.
Bandau išmokt jį. Veltui. Nes bandau per uoliai.
Tarytum neilgai mes plaukiam – jau nėra krantų.

Kol liūdesiui sugrįžta geros jo manieros,
išnyksta skirtumai tarp valandos ir eros,
jis žvelgia tuštumon šiltai ir puikiai valdo ją.

Todėl jau aiškios jam vidinės mano sferos,
o jo ranka, pakankamai šviesų atsvėrus,
vietas nurodo žodžiams mano maldoje.