Dailidė peršasi r-aš-tu

Aš rūkau per naktis – tu viena naktinėji po rūką.
Peleninė pilna su kaupu – tavo vardas – Pelenė.
Aš dailidė minties – atsidūręs prieš dailiąją lytį,
pamirštu savo amatą, droviai pasidedu oblių.

Jei kalbėt atvirai – nežinau, kas man oblių įbruko,
nežinau, kas tarp lūpų įbruko žydėti meilenį...
Aš išbėgu laukan – tu slapstaisi – kai pradeda lyti.
Akimis jau sušokom gal šimtą aršių pasodoblių.

Tu – rakštis subinėj – ak, atleisk, kaip grubu, koks netaktas...
Aš meilus lygiai tiek, kiek galantiškai tašomas rąstas.
Aš storžievis, bet moterį moku atskirt nuo medienos –
būsiu švitrinis popierius tau, atsuktuvas ir dildė.

Baisiai gera, kai esam kartu – mes – elitinis aktas.
Tu jauna, ne lenta, o ir aš juk jaunikis neprastas.
Be tavęs aš tik stumdau dienas ir mane stumia dienos –
ištekėk už manęs, arba žavesį savo pritildyk...