Veronika ryžtasi mirti

Jauna mergina, vardu Veronika, kuriai gyvenime, rodos, nieko netrūksta, nusprenžia nusižudyti. Jos bandymas nepavyksta, žmonėms laiku nugabenus ją į psichiatrinę ligoninę. Pirmas klausimas, kurį ligoninėje ji išgirsta:
- Ar nori, kad tave pamasturbuočiau?
Taip, čia visi bepročiai, kas reiškia, jog jie gali kalbėti bet ką ir niekas to nelaikys normų peržengimu, niekam nepasirodys, kad tai nepadoru. Juk kiekvienas iš jų gyvena savo pasaulyje. Pasaulyje, kurio  niekas negali teisti..
Psichiatrinėje ligoninėje gydosi žmonės, pabėgę nuo nykios realybės, kurioje jie turėjo būti kažkuo: draugais, tėvais, vaikais, darbuotojais, mylimaisiais, meilužiais... Viskuo, tik ne savimi. Jie pabėgo iš pasaulio, kuris juos vertė užsidėti kaukes.
Čia yra šizofrenikų, depresija sergančiųjų, žmonių, pavojingų aplinkinių ir savo pačių egzistencijai...
Vyriausias psichiatrinės gydytojas rašo disertaciją apie apsinuodijimą vitrioliu – gyvenimo kartėliu. Apie tuos, kurie ramiai sau gyvena visą savaitę, kaip pelės besisukdami uždarame pareigų ir suplanuotų darbų rate, kol galų gale ateina sekmadienis, kai darbas nebegelbsti ir tenka susidurt su savimi...
Apsinuodijus vitrioliu gydymas tik vienas – gyvenimo suvokimas.

Po bandymo nusižudyti, Veronika stipriai pakenkia savo širdžiai ir dabar bet kurią akimirką ji gali atsisveikinti su šiuo pasauliu. Niekas nežino, kiek jai liko: mėnuo, savaitė, ar tik ši akimirka.. Bet tikriausiai savaitė. Net ir seniausi psichiatrinės ligoninės gyventojai susimąsto, žvelgdami į jauną merginą, vėl atradusią gyvenimą, kokia trapi yra egzistencija. Juk jai liko tik savaitė, o laikrodis vis tiksi... Taip, atsidūrusi ant slenksčio tarp čia ir ten mergina atranda begalę nepatirtų dalykų: ji net nesistengdama valdytis trenkia antausį senam vyriškiui, vakarais apsirengusi plonyčiais drabužiais žiūri į žvaigždes, beprotiškai skambina pianinu, masturbuojasi nepažįstamo vaikino akivaizdoje ir net įsimyli...
“Aš jus pažįstu tik savaitę, ir būtų per anksti sakyti: “Aš tave myliu”. Per anksti ir kartu per vėlai, nes man liko tik ši naktis. Bet didžiausia vyro ir moters beprotybė ir yra meilė.”

Mes esam beprotiškai bailūs.. bailūs prieš pačius save ir prieš aplinkinius. Mes bijome to, ką pagalvos kiti, mes bijom net sau prisipažinti, kokie esame iš tikrųjų. Mes neleidžiam sau jausti to, ką laikome, blogais jausmais, neleidžiam sau pykti, norėti kažko, ko nesitikim pasiekti, neleidžiam sau mylėti.. Iš tikrųjų, knyga “Veronika ryžtasi mirti” priverčia giliai susimąstyti, ar iš tikrųjų gyveni taip, kaip nori, ar darai tai, ką labiausiai norėtum daryti, ar nesi užrėmęs savo širdies sunkiausiomis durimis, kad neprasiskverbtų nė lašas pavasario..

O gal pats laikas pradėti gyventi kiekvieną akimirką kaip paskutinę?..