Portretas sepija

Prisipažinsiu, kad ši recenzija bus šiek tiek diletantiška. „Portretas sepija” — paskutinioji trilogijos dalis ir recenzuoti ją neperskaičius kitų yra gal šiek tiek netaktiška. Savaime suprantama, apie jokius ryšius tarp knygų neminėsiu. Gal jų net nėra, ar jie nėra akivaizdus, nežinau. Pabandysiu papasakot apie šią knygą taip, lyg kitų dalių apskritai nebūtų.

Knyga žavi Lotynų Amerikos dvasia — iš vienos pusės puritonišku drovumu, iš kitos — gaivališka (gyvuliška?) aistra. Be to, galime rasti joje ir feministinių idėjų — iš tų laikų, kai feministėms rūpėjo ne kartu su vyrais dirbti statybose, o iškovoti balsavimo teises. Auroros gyvenimo istorija irgi turi kovos už prigimtines teises elementų. Užaugusi po despotiškos močiutės sparnu ir vėliau nelaimingai ištekėjusi, ji pasineria į vienintelį dalyką, teikiantį jai džiaugsmo — fotografiją.

Nėra čia prasmės aprašinėti visų šios moters likimo vingių, nors jie išties neeiliniai. Istorija parašyta nuosekliai. Knyga graži visomis prasmėmis. Bet, baigus ją skaityti, gali kilti klausimas — kas iš to? Daugybė gijų juk turėtų slėpti kažkokią gilesnę prasmę. Ta prasmė gali būti laimės siekimo idėja, pašaukimo arba meilės svarba, galbūt dar kas nors — bet visa tai turite atrasti patys. Kitaip knyga taps tiesiog graži. Bet visai bevertė.