rašyk.lt: „Portretas sepija“ Isabel Llona Allende

Izabelės Alendė (Isabel Allende) romanas gražiu pavadinimu „Portretas sepija“ pasakoja apie Aurorą, jos šeimą, vaikystę ir savęs atradimą. Kaip ir kiti Alendės romanai, „Portretas sepija“ turi labai gilų ir įdomų siužetą, labai greitai ir maloniai įtraukiantį bet kurį skaitytoją. Nors pagrindinė knygos tema yra šeimyninės problemos, joje tikrai netrūksta tokių dalykų kaip politika, meilė ar seksas.

Gimusi 1862-aisiais metais Aurora penkis savo gyvenimo metus auga San Francisko kinų kvartale, prižiūrima močiutės. Jos išmintingas ir labai gerbiamas senelis Tao Chin apsupa ją meile po motinos mirties – ji mirė gimdydama šią nuostabią mergytę. Aurora arba Mao Ling (taip ją vadino Tao Chin) beveik nepalaikė ryšių su tėvo giminėmis, tačiau po siaubingų streikų buvo išsiųsta gyventi su jais. Netekusi puikaus gyvenimo kinų kvartale su Tao Chin, ji įgyja gyvenimą su aistringa ir ryškia savo močiute Paulina del Valle.

Gyvenimas del Valle šeimoje visada atrodo dinamiškas ir dramatiškas. Viskas labiau paaštrėja, kai Aurora su savo močiute išsikrausto iš Amerikos į Čilę. Augdama, ji sužino daugiau apie savo tėvo ir motinos gimines, apie nepaaiškinamas tėvo paslaptis, politiką, karą, taip pat meilės sėkmes ir nesėkmes. Tuo pat metu Aurora, vadovaudamasi savo miglotais prisiminimais ir kiekvieną naktį persekiojančiais košmarais, bando išnarplioti savo vaikystės paslaptis (nors kitų žmonių akyse ji yra stipri ir niekada nepalūžtanti moteris).

Bandydama suprasti ir priimti save, Aurora stengiasi sužinoti viską apie savo mamą, tėvą, senelius ir dingusią močiutę (jos močiutė – Eliza Sommer, žinoma iš Izabelės Alendė romano „Fortūnos duktė“). Įdomiausia ir keisčiausia šioje knygoje yra tai, kad tik pabaigoje atsiranda tokių veikėjų, kurie greitai ir lengvai padeda išspręsti visas Auroros problemas.

Tačiau, kaip ir visose kitose knygose, šioje labai sunku būtų rasti realių faktų, nes realizmas niekada nebuvo Alendės stiprioji pusė. Šioje knygoje bandoma suderinti stebuklingos istorijos motyvus su Viktorijos laikų pasakojimais, kurie, nors iš pirmo žvilgsnio netinka tarpusavyje, tačiau puikiai papuošia knygą, suteikdami pasakojimui įdomumo ir gyvybingumo. Viena detalė gali nepatikti – tai, kad kiekvienas veikėjas yra kažkuo herojiškas, net jeigu jis nieko svarbaus taip ir nepadaro.

Taip pat nereiktų pamiršti, kad Aurora išteka už nemylimo vyro ir gyvena su juo tikrai netrumpai. Tačiau ateina tokia diena, kai ji pagaliau supranta, ko iš tikrųjų jai reikia (ir tai yra kiek panašu į jos močiutės gyvenimo istoriją, nors kas gi nori mokytis iš svetimų klaidų?). Atradusi save, ji tampa talentinga fotografe ir pagaliau suranda savo tikrąją meilę.

Nors pasakojime ir yra daug istorinių įdomybių, ši knyga nėra filosofinė. Ji neprovokuoja skaitytojo apmąstymams. Tačiau Izabelė Alendė yra puiki pasakotoja, tad kartais skaitytojams gali atrodyti, kad tai, apie ką skaito, jau yra matę, jautę. Ši istorija gali būti panaši į jų gyvenimus.
Tai knyga, kuriai negalima priklijuoti jokios etiketės, nes ji sudomins bet kokį skonį turintį skaitytoją. Ir nesvarbu – labiau mėgstate romanus ar tiesiog lengvus pasakojimus apie kitų žmonių gyvenimą – ši knyga jums patiks.

Blogas komentaras Rodyti?

2011-08-03 10:59

Arvena

O tai meilė ir seksas tai jau niekaip su šeima nesusiję dalykai? Ir kažkaip nenorėčiau sutikti, kad pagrindinė knygos tema yra šeimos problemos - gal kažkaip kitaip reikėtų tai įvardyti.
"penkis savo gyvenimo metus" - penkerius metus turėtų būti.
"Jos išmintingas ir labai gerbiamas senelis Tao Chin" - knygoje šio personažo vardas - Tao Čienas.
Ir Aurora, jei neklystu, kiniškai yra Mei Ling.
"tačiau po siaubingų streikų buvo išsiųsta gyventi su jais" siaubingų streikų? Kur čia taip buvo rašoma ir kas čia taip siaubingai streikavo? ir kas atsitiko geriesiems seneliams Elizai ir Tao, kad vien dėl to, kad kažkas streikuavo, jie atidavė mylimą vaikaitę auginti kitai šeimai?
"Netekusi puikaus gyvenimo kinų kvartale su Tao Chin" - iš šio sakinio atrodo, kad Paulinos del Valjės namai buvo daug prastesni ir skurdeni nei Elizos Somers ir Tao Čieno.
"ji įgyja gyvenimą su aistringa ir ryškia savo močiute Paulina del Valle" - įgyja gyvenimą.. Na kaži ar taip galima formuluoti. "aitringa močiute" - šitaip formuluojamas sakinys įgauna kažkokį pedofilijos šešėlį. ir juk knygoje Auroros močiutė Vadinama Paulina del Valje - jei būtumėt skaičiusi knygą originalo kalba, tada galėtų būti ir del Valle.
"Gyvenimas del Valle šeimoje visada atrodo dinamiškas ir dramatiškas ir dinamiškas" - ne per daug dinamiškas?
"Viskas labiau paaštrėja, kai Aurora su savo močiute išsikrausto iš Amerikos į Čilę" - o tai, pardon, kur ta Čilė yra? Azijoje gal?
"Augdama, ji sužino daugiau apie savo tėvo ir motinos gimines, apie nepaaiškinamas tėvo paslaptis" - kokias dar nepaaiškinamas tėvo paslaptis? ir po "augdama nereikia kablelio.
"Tuo pat metu Aurora, vadovaudamasi savo miglotais prisiminimais ir kiekvieną naktį persekiojančiais košmarais, bando išnarplioti savo vaikystės paslaptis" - ne per daug paslapčių vienai pastraipai?
"Bandydama suprasti ir priimti save, Aurora bando sužinoti viską apie savo mamą, tėvą, senelius ir dingusią močiutę" - o tai močiutė į bendrąją savoką "seneliai" nepatenka?
"jos močiutė tai Eliza Sommer, žinoma iš Izabelės Alendė romano „Fortūnos duktė“ - jos močiutė - tai ELiza Somers. Kažkaip keistai rašote - vardą sulietuvinate, pavardę paliekate originalią ir tai pametate vieną raidę. O rašytojos vardo sulietuvinta forma rašoma Alijendė/ Aljendė - ir lengvai pasiduoda kaitymui linksniais.
"Įdomiausia ir keisčiausia šioje knygoje yra tai, kad tik pabaigoje atsiranda tokių veikėjų, kurie greitai ir lengvai padeda išspręsti visas Auroros problemas" -nieko keisto, ne pirma ir ne paskutinė tokia knyga. Ir, tiesą sakant, kažkaip nepamenu "tokių veikėjų" kurie atsiranda tik knygos pabaigoje.
"Tačiau, kaip ir visose kitose knygose, šioje labai sunku būtų rasti realių faktų, nes realizmas niekada nebuvo Alendės stiprioji pusė" - kukū, taigi čia grožinė literatūra, o ne enciklopedija, kokių dar realių faktų norite?
"Viena detalė gali nepatikti - tai, kad kiekvienas veikėjas yra kažkuo herojiškas, net jeigu jis nieko svarbaus taip ir nepadaro." - o kuo pasireiškia tų "nieko svarbuas nepadarančių" veikėjų herojiškumas? Norėtųsi konkretumo.
"Taip pat nereiktų pamiršti, kad Aurora išteka už nemylimo vyro ir gyvena su juo tikrai netrumpai. Tačiau ateina tokia diena, kai ji pagaliau supranta, ko iš tikrųjų jai reikia (ir tai yra kiek panašu į jos močiutės gyvenimo istoriją, nors kas gi nori mokytis iš svetimų klaidų?" - čia jau bereikalingai išpliurptas siužetas - bet Aurora su Diegu gyveno juk ne taip jau ilgai. Į kurios Auroros močiutės gyvenimo istoriją tai panašu? Į Paulinos del Valjės? Nemanau. Į Elizos Sommers? na... irgi sunkiai.
"Nors pasakojime ir yra daug istorinių įdomybių, ši knyga nėra filosofinė" - o tai filosofinės knygos būtinai pateikia istorinių įdomybių?
"ši knyga nėra filosofinė. Ji neprovokuoja skaitytojo apmąstymams" - o ar ši knyga pretenduoja tokia būti? Taigi kad ne.
"Ši istorija gali būti panaši į jų gyvenimus." - kurgi ne. Beveik kiekvienas esam savo vaikystę praleidę su seneliais kinų kvartale, vėliau augę prabangoj su kita močiute, keliavę iš JAV į Čilę, o paskui į Europą, nepažinoję savo tėvų ir praktiškai kiekvienas mokėmės fotografijos pas žymiausią šalies fotografą. Taip, labai panašu.
"Tai knyga, kuriai negalima priklijuoti jokios etiketės, nes ji sudomins bet kokį skonį turintį skaitytoją" - per daug drąsu taip teigti. Knyga gali nepatikti nemėgstantiems ryškiai moteriškų romanų, nemėgstantiems, kai į vieną įstoriją susipina dar kokios 5 ar 20.
Recenzija parašyta atmestinai, daug netikslumų, klaidų, neįsigilinta į pagrindinį knygos personažą, atskleista per daug siužeto, teiginiai dažnai neargumentuojami, drąsiai pareiškiamos absoliučios (bet nepagrįstos, nepamatuotos) frazės, kuriosm sugriauti pakanka vos vieno argumento. Silpnai.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas