Darbas ir įkvėpimas

Rašytojai yra dviejų tipų – kabinetiniai ir klajokliai. Kabinetiniai (G. Floberas, M. Prustas) sėdi namuose ir išminties bei patyrimo ieško knygose, o klajokliams nesvarbi jų gyvenamoji aplinka, juos valdo akla rašymo aistra, jie skuba, kad greičiau išsakytų tai, kas maudžia sieloje. Vidinė aistra privertė rašyti tolimus literatūrai žmones – Žaną Ženė ar Edviną Kalėdą, kurie norėjo ant popieriaus išlieti kalėjime sukauptus įspūdžius ir nuoskaudas, pernelyg nesirūpindami menine forma. O A. Čechovas, M. Prustas, J. Mikelinskas ar J. Aputis tobulina ir taiso kiekvieną eilutę. Kas svarbiau kūrybos procese – darbas ar įkvėpimas? Pastarasis žodis šiandien daug kam atrodo įtartinas. Jokio įkvėpimo negali būti. „Paimu tušinuką / mėlynos spalvos / baltą popieriaus lapą ir rašau“ (Juozas Marcinkevičius, „Nemunas“). „Jeigu jau rašau, tai dirbu kaip juodas jautis, nuo ryto iki vakaro, o paskui per naktis, nes sapnuoju tekstą, sakinius, žodžius“ (J. Ivanauskaitė, „Nemunas“). Matome, kad įkvėpimą įkvepia juodas darbas. O sapnas dažniausiai yra to įtempto darbo tęsinys. Tam pritartų ir M. Cvetajeva: „Kūrybos būsena – tai sapno būsena, kai staiga, paklusdamas nesuvokiamai būtinybei, padegi namą arba nustumi nuo skardžio bičiulį. Ar tai tu padarei?“ Taip sapne aplanko Dievo malonė ar įkvėpimas.

Tačiau senovėje įkvėpimas atrodė vienintelis bet kokios kūrybos pagrindas. Įkvėpimui nusakyti graikai vartojo žodžius manija, ekstazė, euforija. Remdamasis jais, F. Nyčė nurodo ir du skirtingus menų modelius: apoloniškasis menas – polinkis į viziją, dioniziškasis – polinkis į orgazmą. „Menininkas neturi regėti taip kaip įprasta, bet pilniau, bet paprasčiau, bet stipriau. Meninėje kūryboje ir lytiniame akte švaistoma ta pati jėga“ (F. Nyčė „Apie meną ir menininkus“).

Apoloniškasis – klasikinis, aiškus menas, pagrįstas darbu ir vizijomis. Dioniziškasis – svaigulio, įkvėpimo pagimdytas, mistikų ir romantikų menas (E. Svedenborgo, V. Bleiko ar Dž. Miltono kūryba).

Kartu su olandų filosofu de Boeru galima manyti, kad Dievo malonė įkvėpė juos kūrybai, galima su psichoanalitikais teigti, kad įkvėpimas kaip grūdas dygo pasąmonėje, kol staiga viskas pasikeitė ir nušvito aiškia šviesa. Taip J. V. Gėtė, pašokęs vidurnaktį, pradėjo rašyti „Amžinąjį žydą“, taip Ž. Ž. Ruso, perskaitęs žinutę laikraštyje, ėmėsi savo „Išpažinties“, taip nutiko pačiam F. Nyčei, kuris važiuodamas kalnų keliu nustėro, išvydęs savo pasąmonėje ryškią Zaratustros idėją. Arba kaip rašė V. Daujotytė: „1953 metais – vasarą K. Boruta patyrė didį dvasios įvykį: patikėjo, kad kažką iki tol nepamatyto išvydo pasakose, kad įžvelgė jose tautinio epo galimybę. Dienoraštyje įrašė: Vysiuosi gyvą pasaką! O paskui dirbsiu, dirbsiu, – gal viskas kitkas susitvarkys!“ (V. Daujotytė. „Tekstas ir kūrinys“, p. 221).

Tačiau įkvėpimą, tiksliau, aistrą rašyti, gali skatinti ir daug paprastesni dalykai – finansinės  skolos (O. Balzakas, V. Skotas) ar sutartis su leidėju (R. Granauskas). Jei Stendais, spaudžiamas leidėjų, „Parmos vienuolyną“ sukūrė per du mėnesius, tai G. Floberas rašydavo labai lėtai. Įkvėpimo laukimas jam atrodė tik tinginio iliuzija, kūrybinės minties nuodas. Taigi – darbas ar įkvėpimas?

„Būtų naivu norėti kūrėju pasidaryti. Bet būtų lygiai klaidinga manyti, kad pakanka vien prigimto talento. Įgimtas tėra patsai kūrybinis pašaukimas, bet jo išplėtojimas yra paties žmogaus uždavinys“ (J. Girnius „Kūrinio originalumo prasmė“). Darbas, darbas ir darbas yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Norint būti kūrėju, reikia 10 proc. talento ir 90 proc. darbo. Arba, kaip rašė M. Cvetajeva: „Iš 100 eilučių dešimt duodamos, o devyniasdešimt užduodamos“... „Visas įkvėpimas ateina tada, kai kiekvieną dieną tuo pačiu metu sėdi prie rašomojo stalo“, – tvirtino tas pats G. Floberas. O Š. Bodleras galėjo pridurti: „Įkvėpimas priklauso tik nuo reguliaraus ir maistingo valgymo“.

Tai nebuvo vien tuščias sąmojus. Dažnas rašytojas prie rašomojo stalo praleidžią didesnę pusę paros. G. V. Leibnicas galėdavo po tris paras nepakilti iš savo kėdės, o J. V. Gėtė prisipažino J. P. Ekermanui galįs savo praeityje rasti vos 2-3 savaites poilsio, o kitos dienos – vien triūsas. Dauguma rašytojų įkvėpimo ieškodavo kasdieniame monotoniškame darbe. D. Charmsas net pasižymėjo savo dienoraštyje: „1. Rašyti ne mažiau kaip 10 eilučių, 2. Rašyti ne mažiau kaip 1 sąsiuvinio puslapį prozos, 3. Skaityti ką nors apie religiją arba Dievą ne mažiau kaip 3 puslapius“.

H. Spenseris kasdien rašydavo po dvi valandas, Žorž Sand – iki 11 vakaro, o jei baigdavo romaną anksčiau, imdavo naują popieriaus lapą ir pradėdavo kitą. Tokie punktualūs kūryboje buvo ir J. V. Gėtė, V. Hugo, Š. Bodleras, M. Meterlinkas, kuris sėdėdavo prieš tuščią popieriaus lapą net tada, kai nerašydavo. E. Hemingvėjus, atvirkščiai, nutraukdavo rašymą smagiausioje vietoje, kad kitą dieną nereikėtų sukti galvos, kaip pradėti.

Įkvėpimą rašytojas gali pagauti net perrašinėdamas savo tekstus. Tada pamato juos griežtesne akimi. Taip darydavo L. Tolstojus, G. Floberas, J. Baltušis. A. Fransas perrašinėdavo tekstą net po 30 kartų, po to dar 6 kartus taisydavo korektūrą karpydamas ir klijuodamas. Kaip smarkai ir jautriai kai kurie rašytojai vargsta prie sakinio skambesio, paliudytų prancūzų prozininkas R. Fernandesas, pas kurį viduryje nakties per patį vokiečių aviacijos antskrydį per pusę bombarduojamo Paryžiaus atlėkė M. Prustas vien dėl to, kad sužinotų, kaip teisingai itališkai skamba senza rigore. Tą žodį jis ką tik pavartojo savo romane. Apie darbą prie teksto kalbėjo ir A. Čechovas: „Rašymo menas – tai ne menas gerai rašyti, o menas išbraukti tai, kas blogai parašyta“.

Rašytojo įkvėpimą, pakitusį jo santykį su realybe kartais slopina ar, atvirkščiai, stimuliuoja  sunki arba neįprasta liga. Žinoma, kad epilepsija sirgo Cezaris, G. Floberas, F. Dostojevskis, džiova pakirto J. Slovackį, J. Janonį, J. Biliūną, sifilis pagraužė G. de Mopasaną, dėl hemorojaus E. Hemingvėjus rašydavo stovėdamas prie specialaus staliuko, o psichoanalitikai vos ne kiekvieno rašytojo asmenyje linkę įžvelgti vienos ar kitos neurozės požymių. Kalbėdamas apie J. V. Gėtės kūrybą, Z. Froidas pastebėjo: „Kiekvieno tikro meno kūrinio paveikslai yra „bėgimo-nuo-savęs-paveikslai“, ir kai J. V. Gėtė prisipažįsta, jog Verteris nusižudė vietoj jo, jis nuostabai vaizdžiai pasako perteikęs mintį apie numatytą savižudybę išgalvotam antrininko paveikslui ir išgelbėjęs savo paties gyvybę“. Modernusis menininkas  savo fiziologija – isterikas, Z. Froidui pritaria F. Nyčė. Dauguma menininkų (V. Vulf, R. Akutagava, S. Cveigas, B. Radzevičius) iš tiesų sirgo sunkia depresijos forma.

Dėl dvasinės krizės ar fizinio išsekimo rašytojai dažnai griebiasi pražūtingų stimuliatorių – alkoholio ar narkotikų.

Vyno kultas vyravo Rytų šalyse – Hafizo, O. Chajamo kūryboje, daosistų poezijoje. Girtas Li Bo iškrito iš valties ir paskendo, bandydamas pagauti mėnulio atvaizdą Chuan Che ežere. Vyną mėgo R. Rolanas, F. Vijonas, F. G. Lorka, daugelis ispanų ar prancūzų rašytojų. Nors kai kurie, tarkim, A. Fransas, labiau mėgo konjaką. Lenkų, rusų, lietuvių bohema dažniau svaiginosi degtine, vynu, kuris mūsų kraštuose ir dabar kur kas brangesnis.
Tačiau bohemiškas gyvenimas bohemoje nebūna ilgas, stiprūs alkoholiniai gėrimai ar narkotikai greitai nualina ir sugriauna kūrėjo sveikatą ir valią. Degtinė tampa svarbesnė už rašymą. A. Čechovas mirė 44 metų, N. Gogolis ir lenkų bohemos pradininkas Pšibyševskis – 43-ejų, o S. Jeseninas nusižudė sulaukęs vos trisdešimties. „Seniai praėjo literatūrinių draugysčių ir beveik neišvengiamos meninės bohemos metas, cigarečių dūmuose paskendusios dienos ir naktys. Išsiskirstyta po šeimas, uždarus bičiulių ratelius, politikas ir netgi po kapines“ (M. Martinaitis, „Nemunas“). Depresijų, kūrybinės krizės metu, o kartais iš vaikiško smalsumo ar noro peržengti leistas patyrimo ribas rašytojas paragauja narkotikų. Jų aukomis tapo Š. Bodleras, G. de Mopasanas, T. Kvinsi, O. Hakslis, D. Keruakas, lietuvių poetas Borisas Lazukinas.

Daug geresnis ir įprastesnis žmogaus stimuliatorius gali būti kava arba arbata. Arbata populiari Azijos šalyse, tarkim, Japonijoje, kur statomi net specialūs arbatos gėrimo nameliai, taip pat Rusijoje ir Anglijoje – į jas arbata atkeliavo atradus kelius į Indiją. O kavą mieliau geria Afrikoje, Pietų Amerikoje ar Vakarų Europoje, ypač Skandinavų šalyse. Dažnoje švedo ar norvego novelėje svečiui pasiūlomas ne arbatos puodelis, bet tamsi ir garuojanti kava. Kafiją, ne arbatą, mėgo gerti ir I. Simonaitytės knygų herojai.

Stimuliatoriai tik stimuliuoja, prie jų greitai įprantama, tačiau darbas, juodas triūsas rašant tekstą, tiesą sakant, ir yra tas vienintelis įkvėpimo šaltinis.