Apie:
Julius Janonis - poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas. Gimė 1896 m. balandžio 5 dieną Beržinių kaime (Biržų rajonas).
1906 - 1913 m. mokėsi Biržų pradžios ir keturklasėje mokykloje. Dalyvavo slaptame moksleivių savišvietos būrelyje. 1910 – 1913 m. rinko tautosaką, siuntinėjo „Aušrinei“ ir Lietuvių mokslo draugijai, 1913 m. su draugais leido rankraštinį laikaraštėlį. Nuo 1913 m. lankė Šiaulių berniukų gimnaziją, dalyvavo aušrininkų organizacijoje, įsitraukė į darbininkų judėjimą ir tapo marksistu. Kilus karui, 1915 m. pasitraukė į Voronežą, mokėsi lietuvių gimnazijoje Suorganizavo marksistinį visuomeninkų būrelį, dalyvavo rusų marksistų veikloje. Jo iniciatyva 1916 m. pasirodė rankraštinis laikraštis „Atžala“. 1916 m. persikėlė į Petrogradą. Mokėsi XII gimnazijoje, įstojo į RSDDP(b) (Rusijos socialdemokratų darbininkų partija), išrinktas į Petrogrdo Lietuvių rajono komitetą. Už revoliucinę veiklą 1916 – 1917 m. kalintas Kryžių kalėjime. Grįžęs į Petrogradą dirbo RSDDP(b) Lietuvių rajono organizacijose, „Tiesos“ redakcijoje. Kaip lietuvių darbininkų spaudos atsotvas, dalyvavo bolševikų partijos VII (Balandžio) konferencijoje.
Literatūrinio darbo pradžia - 1910 metai. Pirmasis eilėraštis Našlaitėlė išspausdintas 1912 žurnale „Jaunimas“. Be eilėraščių, parašė dvi poemas, apsakymų, vaizdelių, apybraižų, feljetonų, publicistikos straipsnių. Rašė ir rusų kalba. Išvertė A. Puškino, A. Kolcovo kūrinių.
Kompozitoriai M.Petrauskas, S.Šimkus, J.Gruodis, K.Kaveckas, N.Martinonis, J.Dambrauskas, D.andriulis yra parašę dainų su J. Janonio tekstais.
Bendradarbiavio leidžiant tokius leidiniu kaip: „Biržų kalendorius“, „Jaunimas“, „Kova“, „Laisvė“, „Lietuvos žinios“, „Naujoji gadynė“, „Tiesa“, „Воронежский телеграф“ ir kituose. Pasirašinėjo tokiais slapyvardžiais kaip: Gulbė, J. J., J. Biržietis, Kukutis, Vaidilos Ainis, Юлий Литвин ir kitais.
Mirė 1917 m. netoli Petrogrado. Palaidotas Carskoe Selo (dabartinis Puškinas) kapinėse. 1923 m. pastatytas antkapinis akmuo, 1963 m. paminklas (skulptorius V. Vyšniauskas, architektas V. Gabriūnas). 1976 m. Biržuose pastatytas paminklas (skulptorius K. Bogdanas, architektas V. Bredikis).
Kūrybos bruožai:
J. Janonio pasaulėžiūra, praktinė veikla ir kūryba - nedalomas aktas. Pažinimas, išsiurbtas iš marksistinių brošiūrų ir laikraščių, eilėraščiuose kristalizuojasi į kategoriškas išvadas, o tos virsta moralinėmis direktyvomis - ką daryti. Maža tikėti gražiomis idėjomis - svarbu jas realizuoti. Toks yra revoliucionieriaus pašaukimas. Revoliucionieriui svetima neutralaus stebėtojo komentatoriška išmintis.
Poetas kalba stovėdamas ant revoliucijų epochoms būdingos briaunos: arba-arba, ir jo kalbėjimas kiekviename eilėraštyje yra beveik testamentinis, kupinas santūraus išdidumo ir tragiškos įtampos, tepripažindamas tik vieną tiesą be jokių kompromisų. Lietuvių poezijoje retai kam yra pavykę taip paprastai ir tauriai išeiti į didįjį realybės objektą, o kartu išlaikyti tokį natūralų ir sugestyvų savo autoportretą, neturintį jokių literatūrinio narcisizmo pėdsakų.
Globalinis pasaulio neteisingumo jutimas įeina į poeto žodį kaip deginanti žaizda. Tai tipiški socialinės nelygybės reginiai, o kartu įnirtingas ginčas ir grūmojantis neigimas. Socialinio teisingumo idėja, išpuoselėta realistinės literatūros kaip svarbiausias žmoniškumo kriterijus, nepriima tokios tvarkos, kur lobsta turtingieji ir skursta sunkiai dirbdami paprasti žmonės. Gailesčio ir pasibaisėjimo kupinomis akimis poetas žvelgia į pasaulį, sueižėjusi į socialinius kontrastus, priešingybes ir prarajas. Jis jaučia mirtiną antagonizmą tarp dviejų suskilusio pasaulio dalių. Pirmą kartą lietuvių poezijoje jos iškyla tokios stiprios ir ryškios, atremtos į netikusios pasaulio tvarkos pamatus ir jau sklidinos griaunančios energijos, kuri netrukus išsilies. Socialinio teisingumo idėja čia prabyla ne užuojautos tonais, o kaip revoliuciniam veiksmui pasiryžusi jėga. Išlaikydamas eilėraštyje natūralias kasdieninės buities ir daiktų formas, J. Janonis įžvelgė slypinčią jose socialinio dramatizmo energiją. Jo eilėraštyje žmogus visada atsiduria tokiose aplinkybėse, kurios daro gyvenimą tiesiog nepakeliamą . Čia visada vyksta žūtbūtinis konfliktas tarp žmogaus ir gyvenimo sąlygų, būdingas XX a. literatūrai. Kūrinio centre poetas suduria dvi jėgas - socialinę tvarką ir moralinį teisingumą, ir šių jėgų grumtis lemia lyrinį vyksmą.
Dramatiška eilėraščio konstrukcija remiasi įtempta mąstymo būsena, kuri pulsuoja staigiais vidinės įtampos, lūžio ir griežtų išvadų kirčiais. Atsivėrusią sueižyto ir sudraskyto pasaulio panoramą galėjo suvokti tik aiški mintis. J. Janonio eilėraštyje ji iškyla aštriu ir apnuogintu raižiniu, būdingu politinei lyrikai, veržlia ir pasitikinčia absoliutaus žinojimo pozicija, kuri nepalieka pasaulyje jokių neaiškumų. J. Janonis surado šitai mąstymo būsenai sukauptai mąslią ir jautrią intonaciją, kuri buvo naujovė lietuvių poetinio pasakojimo mene. Lietuvių lyrikoje, išugdytoje kaimo dvasinės kultūros, J. Janonio eilėraščiai atidengė ir įteisino miestą kaip šios revoliucijos varomąją jėgą, teikiančią poetiniam žodžiui pilkšvą kieto grindinio koloritą.
Poetas mokėjo išjudinti žodį griežtu ir staigiu mostu, išgaląsti eilutę tarsi durtuvo smaigalį. Jo agituojantis eilėraštis - ne visažinio pamokymai, o aštriausio konfliktiškumo išlydis, kuriame skaudžiai skamba paties kūrėjo buvimas ties žūtbūtinumo. Teigiama, kad tokius eilėraščius galėjo parašyti tik poetas, kuris ne tik drįso kirsti iš pašaknų viešpataujančią tvarką, bet ir turėjo intensyvaus išgyvenimo, žodžio plastikos, jautrios, valingos ir skvarbios intonacijos dovaną. J. Janonio eilėraščiai- bene gražiausi lietuvių politinės poezijos puslapiai.
Bibliografija:
Eilės. – Vilnius, 1987 [ kitas leidimas- 1918]
Mano dainelės: eilėraščiai. - Vilnius, 1984 [ kitas leidimas – 1971 m.]
Raštai. - Vilnius, 1981 [ kiti leidimai- 1957 m., 1945m., 1941m., 1921m.]
Pirmoji žibutė: eilėraščiai: jaunesniam ir mokykliniam amžiui. - Vilnius, 1979 [kitas leidimas: 1947m.]
Pūslėtosioms rankoms: eilėraščiai: [poemos]. - Vilnius, 1978 [ kiti leidimai: 1975 m., 1973m., 1966 m.]
Dainuosiu vien viltį: [eilėraščiai]. - Vilnius, 1977
Vaikų dienos. - Vilnius, 1976 [ kiti leidimai- 1963 m., 1949m., 1946 m.]
Eilėraščiai: pažodiniai vertimai. - Vilnius, 1976
Poetas. - Vilnius, 1976
Eilėraščiai. - Kaunas, 1967 [ kiti leidimai: 1956 m., 1951 m.]
[Kn. 4]: Laisva daina/ [et al.]. - 1967
J. Janonio eilėraščiai vaikams: III-IV kl. : [anotuotas sąrašas]. - [Vilnius], [1966]
[Kn. 5]: Ave, vita ... - 1964
Poklius tykoja kas dieną. - Vilnius, 1960
Kn. 3: Naujas rytas. - 1960
[Rinktinė]. - Kaunas, 1960 [kiti leidimai-1958, 1952, 1947]
Pavasario aidai: [eilėraščiai]. - [Vilnius], [1960]
J. Janonis. - Kaunas, 1959
Eilėraščiai vaikams. - Vilnius, 1953
Juliaus Janonio Jaunų dienų raštai. - Chicago (Ill.), 1924
Darbininkų giesmės: (eilių rinkinys). - [S.l.], 1920
Kn. 4: Pavasario aidai. - [s.a.]
Vertimai į rusų kalbą:
Стихи: Пер.с литов.. - Вилънюс, 1986
Стихи. - Вильнюс, 1982
Менин айдымларым. - Ашгабат, 1959
Избранное. - Москва, 1953
