„... kartu su A. Maceina pas mus sugrįžta švarus, klasikinis europietiškas mąstymas, perteiktas tiesiog stulbinančio grynumo lietuvių kalba...“
A. Šliogeris
Bet kurio iškilesnio kultūros žmogaus (aktoriaus, dailininko, kompozitoriaus ar filosofo) paminėjimas turėtų būti adekvatus jo, kaip asmenybės, kokybei: kūrybiniam produktyvumui, poveikiu visuomenei, specifiškai uždaro humanitarų rato vertinimams ir panašiai.
Minime filosofo Antano Maceinos (1908 01 27 – 1987 01 27) šimtąsias gimimo metines. Apie tokį filosofą, atrodytų, reikia rašyti nuosekliai, enciklopediškai, reikšmingai, netgi iškilmingai (patetiškai?), įtikinamai dėliojant faktus apie įgytus laipsnius, studijuotas disciplinas, pareigybes, parašytus veikalus. Po to „kietai“ ir akademiškai analizuoti darbus. Tai būtų rimta (toks man visuomet atrodė A. Maceina – ir raštų stiliumi, ir fotografijose!).
Bet aš surizikuosiu paryškinti tik keletą filosofo minčių, kurios, manau, vertos sklaidos.
Šiuo metu galėdami skaityti beveik viską, kas parašyta pasaulyje, mes nespėjame subrandinti naujų idėjų nei savyje, kad jos taptų išgyventa savastimi ir integruotųsi į kasdienį mūsų gyvenimą, nei polemizuodami, kad jos taptų mūsų visų jungiamąja grandimi, atspirtimi šuoliui į ateitį.
Kas Europoje (ar Amerikoje) buvo aktualu prieš 20 – 30 metų, tik dabar plūsta mūsų link didžiausiu srautu ir dažniausiai lieka vien teorijų šiupiniu įvairiaspalviame knygų katile ar citatų kituose tekstuose pusfabrikačiais... Nors kiekviena nauja samprata turėtų būti „išmankštinta“ ne tik ezoterinėse intelekto treniruotėse, bet ir realaus gyvenimo iššūkiuose. Pavyzdžiui, švietimo poligonuose“.
Ne tiek daug turime lietuvių filosofų! Vienas jų – A. Maceina. Filosofas, teologas, visuomenės veikėjas. 1928-1935 m. jis Vytauto Didžiojo, vėliau Liuveno, Fribūro, Strasbūro, Briuselio universitetuose studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1934 m. A. Maceina Kaune apgynė disertaciją „Tautinis auklėjimas“, tapo filosofijos daktaru. 1935 – 1940 m. ir 1941 – 1943 m. dėstė Kauno universitete, buvo filosofijos fakulteto dekanas, 1944 m. emigravo. Nuo 1949 m. gyveno Vokietijoje, kur ir mirė.
Kaip minėjau, aptarsiu tik kelias A. Maceinos mintis, kurios, mano galva, padėtų atsigauti kasdien vis labiau karščiuojančioms ir lėkštėjančioms mūsų sieloms.
„Literatūros kritikos prasmė“ (1951)
„... nusižeminti kūrėjo akivaizdoje, vadovauti jam jo kelyje ir jausti jo žmogiškumą yra pagrindinė kritikos pareiga rašytojo atžvilgiu...“ Tokia A. Maceinos mintis pirmą akimirką gali mus visiškai sutrikdyti! Atrodyti, lyg iš kito pasaulio atskriejusi. Kaip? Mes tokie laisvi ir demokratiški, o čia staiga – nusižeminti!?
Būtent po tokio judesio ir pradeda ryškėti kritikos elegancija, pilnatvė ir užburiantis profesionalumas. Tas per amžius atskriejantis intelektualinio aristokratizmo, jei norite – sakralinio žaidimo stiklo karoliukais, atgarsis, kuris priverčia stabtelėti ir suvokti, kad dar yra kažkas didingo, gražaus, siektino.
Tai gali būti tiesiog elementariai etiška kritiko pozicija. Pozicija be jokios profesinės arogancijos ir žinojimo monopolio savininkiško pasipūtimo. Kritikas turi eiti tolerancijos ir savikūros keliu.
Akcentuodamas, kad „... literatūros ir apskritai meno kritikas turi būti tam tikra prasme filosofas...“, A. Maceina iškelia aukščiausius reikalavimus žmogui, kuris „iš šalies“ bandys (ar jau bando) vertinti „kito“ darbus... Juk poetas, menininkas, kompozitorius (ne tik kritikas) nuolat mąsto apie būtį, filosofuoja. O kritikas, norėdamas suprasti kūrinį ir paaiškinti kitiems (gal net pačiam kūrėjui?!), atkoduoti autoriaus pasaulėvaizdį, turi būti toks pat ar net didesnis eruditas (ir ne tik) už pastarąjį. Todėl nekeista, kad A. Maceina cituoja O. Wildą: „... tikroji kritika (...) reikalauja nuostabiai daug kultūros...“
Mano galva, šios mintys šiuo metu sunkiai suvokiamos ne vienam rašančiajam.
Arba mes kantriai siekiame tiesos – kūrinio, kūrėjo, gyvenimo etc., arba tuščiai vaikomės daugybės miražų: „prestižas“, „pareigybės“, „pinigai“, „galia“, „įvaizdis“.
Ar nemanote, kad filosofo mintis apie kritikos kultūrą reikėtų įtraukti į gimnazijų, kolegijų, universitetų mokomąsias programas, neatsižvelgiant į besimokančiųjų pasirinktas specializacijas? Tuomet galbūt po daugelio metų ir visuomenėje (ne tik tekstuose) atsiras daugiau elementarios kultūros, o gyvenimas taps paprastesnis, skaidresnis...
„Filosofija ir lietuvių kalba“ – veikalo „Filosofijos kilmė ir prasmė“ (1978) priedas
A. Maceina nori „... atskleisti galimybę filosofuoti lietuviškai...“ Ir tai jam pavyksta ne tik šioje studijoje, bet ir kituose filosofiniuose raštuose.
Sekdamas H. Gadameriu, A. Maceina daro išvadą, jog žodis visuomet yra pirmykštis, jis yra kiekvieno mąstymo pradžioje, kad mąstymas vyksta tik kalbiškai, ir tikrovę ištariame iškart, o ne naudodami išankstinius terminus, kurie negyvi. Taigi filosofas „oponuoja“ dualistiniam mąstymui, kuriam kalba yra tikrovės ženklas.
Rašinyje „Lietuvių kalbos filosofija“ A. Maceina dar giliau įsiskverbia į kalbą ir konstatuoja, jog „ kalbos sistema yra mūsų būsena pasaulyje“. Pastebime, kad degraduojant kalbai kinta ir mūsų būsena. Kai kalba prastėja, iš mūsų būties lieka griuvėsiai. Ši vieno solidžiausio lietuvių filosofo mintis šiuo metu itin aktuali.
A. Maceina – lietuviškosios kalbos filosofijos pradininkas. Mąstytojo darbus verta perskaityti bet kuriam būsimam humanitarui, norinčiam skverbtis per grėsmingas informacinės visuomenės ištariamų žodžių ir parašytų tekstų tankmes. Rekomenduočiau susirasti ir kitus A. Maceinos fantastiškai parašytus rašinius: „Apie poeto būtį ir kūrybą“ (1950), „Poezijai apginti“ (1979), „Filosofija ir poezija“ (1974).
„Kultūros filosofijos įvadas“ (1936)
Knyga parengta skaitytų paskaitų (jei neklystu – prieš Antrąjį pasaulinį karą ši disciplina kaip atskiras kursas buvo dėstomas vieninteliame Vytauto Didžiojo universitete Europoje) Teologijos ir filosofijos fakultete pagrindu. A. Maceina tęsia savo mokytojo Stasio Šalkauskio pradėtus kultūros filosofijos tyrinėjimus, aptaria J. G. Herderio, J. J. Rousseau’o, W. Dilthey, H. Rickerto, J. Maritaino, O. Spenglerio, N. Berdiajevo pažiūras. A.Maceina pasiūlo mums ir filosofinių disciplinų struktūrą. Taip pat preciziškai jis aiškina pasaulėžiūros esmę, kuri yra dvasios ir būties sąveikos rezultatas. Kadangi yra skirtingi kultūriniai nusiteikimai, ir pasaulėžiūrų tipai skirtingi. Kultūros, istorijos ir religijos filosofijos pateikiama kaip bendra visuma. A. Maceinos kultūros filosofijos esmė, kad žmogaus kūrybos ontologinis pagrindas yra žmogaus panašumas į Dievą – Kūrėją. Todėl, pasak filosofo, „... žmogus yra pašauktas tęsti toliau Dievo pradėtą kūrimo darbą...“
Tokia nuostata, manau, verta išsamesnio aptarimo, kaip ir minėtos literatūros kritikos ir kalbos filosofijos problemos. Kūrybos fenomenas neapčiuopiamas, kaip laimės ar meilės pasireiškimai, bet net ir žinodami tai, trokštame pasinerti į tas erdves...
Tad susiraskite nemažos apimties, tačiau puikų veikalą. Ypač jeigu ilgitės struktūriškai filosofinio žmogaus veiklos aptarimo.
Dar keletas pastebėjimų...
Reikėtų prisiminti A. Maceinos indėlį į religijos apmąstymus, jo knygas „Religijos filosofija“ (1976) ir trilogiją „Cor Inquietum“ („Nerami širdis“), skirtą Dievo ir žmogaus santykiams nušviesti.
Antroji trilogijos dalis „Niekšybės paslaptis“ (1964), pavyzdžiui, visiškai tinka šių dienų valstybės viešajam gyvenimui iliustruoti, ypač – demaskuojant politinių spektaklių personažus.
Trečioji dalis – „Jobo drama“ (1950) praverstų visiems kitiems, nuskurdintiems pirmųjų, pamokytų, kaip iškęsti sunkią gyvenimo egzistenciją, kančias. Tada gal mažiau būtų agresijos ir prieš save pačius.
Šios knygos – užtikrintas nuotykis ir pozityvus sukrėtimas skaitytojui! Nuostabios filosofo mintys ir apie socialinius bei pedagoginius dalykus. Pasak A. Maceinos, būtent filosofija teikia idėjas apie žmogų, pasaulį, kultūrą etc., o pedagogika tas idėjas pritaiko, įgyvendina, jomis apginkluoja jaunimą, kuris keis pasaulį ir kurs kultūrą, nes „... filosofijoje, kaip ir mene, svarbu pačiam eiti“.
Puikiausias filosofo paminėjimas, kai jo mintys ir vėl žadina svajones, kviečia diskutuoti, ieškoti, žengti ten, kur švyti aiškesnio pasaulio horizontai, kur gali pasitikrinti savo vertybes ir tikslus, savo minčių kryptį. Pavydžiu tiems, kurie pirmą kartą pasuks A. Maceinos filosofinio peizažo minčių takeliais.
***
Redakcijos post scriptum. Savaitraščio autorius ir bičiulis Tautvydas Nemčinskas, kviesdamas patirti Jubiliato Raštų skaitymo malonumą, pamiršo pacituoti, pavyzdžiui, iš knygos „Lietuvių egzodo literatūra. 1945 – 1990“ („Vaga“, Vilnius, 1997), kur skaitome: „Turbūt pati didžioji staigmena mūsų egzodo poezijos kelyje yra filosofo ir teologo Antano Maceinos (1908 – 1987) atsidengimas ir poetu Antanu Jasmantu. Kai tik pokario metais Vokietijoje Jasmanto eilėraščiai, išspausdinti Aidų žurnale, plačiau pasklido skaitytojuose, iš karto buvo pamatyta, jog tai yra naujas ir labai stiprus, labai originalus balsas mūsų poezijos chore“.
Pirmasis A. Jasmanto eilėraščių rinkinys „Gruodas“ (1965) laimėjo prestižinę Lietuvių rašytojų draugijos premiją, antroji knyga – „Ir niekad ne namolei“ (1980). Pomirtinę filosofo ir poeto neskelbtos lyrikos knygą „Klajūnas“ (2001) sudarė Tatjana Maceinienė, pratarmę parašė Marcelijus Martinaitis.
Antanas JASMANTAS
Iš knygos „Klajūnas“
Pasaka
Man sakė:
Viršūnėje vėjo šiurenamos smilgos,
Kaip aukso plaštakė,
Kaitros ir žiedų pasiilgus,
Nuo seno
Siūbuojanti laimė gyveno.
Žadėjo
Vidudienio meile man ją pavilioti
Ir skubančio vėjo
Prašyt dovanų dovanoti,
Kad rūstų
Likimą pro šalį nupūstų.
Ir kartais
Jau rodos, kad ji varpeliu lyg sužvanga,
Lyg beldžias ties vartais,
Sausa šakele lyg trakši prie lango...
Iš lėto
Pakilęs jau lauki jos šypsnio saulėto.
Ar monai?
Ar burtai? Rytuose padangė pražysta
Lyg tulpė raudonai.
Ir vienišas paukštis pabudęs pragysta
Ir vėjas
Šiurena sode, pažadų netesėjęs.
O sakė,
Kad saulėje snaudžiančios smilgos
Viršūnėj, kaip aukso plaštakė
Kaitros ir žiedų pasiilgus
Nuo seno
Siūbuojanti laimė gyveno.
1942 01 03
Paklydėlis
Langinės šiąnakt taip neramios!
Lyg dykumų benamiuos,
Išdegintuose plotuos
Paklydėlis namų ieškotųs.
Paklysti – mus dalia. Ieškoti?
Tai troškulys be šalto lašo.
Ant smėlio vėjas rašo, rašo
Ir, vėl užpustęs, pradeda raudoti.
1985 05
