Pradžia
Rašyk
Knygos
Rašytojai
Tekstai
Dienoraščiai
Įvykiai
Diskusijos
Rašyk
Eilės
(78136)
Fantastika
(2308)
Scenarijai
(638)
Esė
(1557)
Proza
(10915)
Šiukšlių Dėžė
(22302)
Vaikams
(2716)
Slam
(75)
English
(1198)
По-русски
(1699)
Po polsku
(371)
Konkursas
(27)
Paraštės Metai
(80)
Iš viso:
122011
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate:
svečias
Dabar naršo:
15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai
(13188)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos
Batlai
»
Dėlionių mūšis
Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
Zuu
Poetui
Maldos saulei prie
antkapio poetui,
kilpoj gyvenimą šaukęs,
dangun nepakilęs,
atšalęs,
pamėlęs,
iš kapo atėjęs.
Nerimsta.
Po žeme nejučiom
sparnai ir rankos
sustingę,
dulkėtos ašaros,
viltį užsmaugusios,
debesim kilo,
žvaigždėm žydėjo.
Nebyrėjo.
Originalas:
Likimo vingiai
Skuba, sukas
gyvenimo
ratas,
Margos dienos vaivorykštėm mainos.
Nematei, kaip prabėgo greit metai,
Nejučiom
jubiliejus
ateina
.
Pažiūrėk dar į vieškelio vingį
Prie smūtkelio medinio
parimęs
,
Dar gyventum, mylėtum aistringai...
Pusto vėjas
dulkėtą
arimą.
O prie vartų - viešnia nelauktoji,
Pabučiuoja
pamėlusiom
lūpomis.
Tu - gyvenimui
maldą
kartoji,
Bet jauti, kaip jau
šąla
kanupos.
Ir žiūri pro blakstienas į
saulę
,
Temdo
ašaros
debesiu
mintį -
Sušunki: „Koks gražus šis pasaulis! “
Vietoj
rankų
-
sparnai
– laikas
kilti
- - -
Vis menu tas dienas kai jaunystėje
Dainą traukdamas lauką akėjau...
O dabar mano rankos sutinę jau
Nebeklauso - ... sujubilėjau - - - - -
Nebeklauso jau rankos nei kojos,
Ant žaizdų giltinė druską barsto,
Nebeklausantis mano rytojau,
Pasirodyk prie atviro karsto...
Kol palaukėje
žydi
vosilkos,
Žiba akys, raudonos kaip
žvaigždės
...
Dar po šimtą, barmene, ir silkės,
O rytoj - tegu antkapis eižės.
O rytoj te mirtis mane
smaugia
,
Aš jau viską šioj žemėj patyriau,
Iš anapus girdžiu kažkas
šaukia
,
Bet šiandien jubiliejus - įpilk man.
Ir išgersiu už jūsų jaunystę,
Ir už savo rusenančią
viltį
Atsisegti pačiam, nusimy**,
Mintimis į
padangę
pakilti
.
Taip jau būna, sudylam iš lėto,
Byra
dienos tarp pirštų kaip smėlis.
Tą, kur gyvas buvo poetas,
Lai ant
kapo
primins vazonėlis.
Vazonėlyje -
žemių
saujelė,
Kur bučiuot kas savaitgalį mėgau,
Pelargonijos žiedo ugnelė,
Nuo palangės skurdaus kambarėlio.
Palinguoki, brolyti, į taktą,
Kai skambės širdį draskančios eilės,
Ir žinok - virvės vingio ant kaklo
Nenupjaus jubiliejinis peilis.
Nenupjaus, tegu lieka tas vingis
Mėlynuot kaip vosilkos palaukėj,
Sukas
kilpoje
metai
sustingę
Jubiliejų
poetai
nelaukia.
Spindesys
Ganėtinai nenuoseklūs sakiniai - Maldos šaukęs gyvenimą - taip galima suprasti. 3-6 eilutės kažką užkabina, vėliau slopsta iki ritmiškai silpnos pabaigos.
Įvertinimas: 2.3
Švelnus Jungas
Toks greitukas:) Bet pradžia - nebloga. 3.
Įvertinimas: 3
Maša
Žodis ‘poetas’ taps keiksmažodžiu ilgam. taisyklių pažeidimų neradau. techniškai - norma.
Įvertinimas: 3.4
M0NTĖ
na, nors užduotis ir įvykdyta, bet skaitosi gan nuobodžiai, šaknimis žaista neįdomiai
Įvertinimas: 3.5
dr
Įvertinimas: 2.8
atgal