Rašyk
Eilės (78182)
Fantastika (2307)
Esė (1556)
Proza (10913)
Vaikams (2717)
Slam (74)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Elegija

Ašara blakstienoje taip gelia:
Meilė mirė, o aistra pabėgo.
Rodosi, kad mes ir negyvenom,
Tik kažko į vieškelį žiūrėjom.

Klausi vėjo, geliančio ir šalto, -
Kur jaunystės ašaros ir maldos? –
Pabučiuos akis tavąsias mėlynas
Ir nubėgs žvaigždėtomis palaukėmis.

Dar žibės saulėlydžiai raudoni,
Kol užtems suaižėjusi žemė…
Ir nurims vaza su pelargonijom.
Tik žiedai ugningas viltis vis dar mena.



Autorius:Nors šarma mūsų smegenis palietė

Likimo vingiai


Skuba, sukas  gyv  enimo ratas,
Margos dienos vaivorykštėm mainos.
Nematei, kaip pra  bėg  o greit metai,
Nejučiom jubiliejus ateina.

Pažiūrėk dar į    vieš  kel  io vingį
Prie smūtkelio medinio pa  rim  ęs,
Dar gyventum,    myl  ėtum    aistr  ingai...
Pusto  vėj  as dulkėtą arimą.

O prie vartų - viešnia  nelauktoji,
Pa  buč  iuoja pa  mėl  usiom lūpomis.
Tu - gyvenimui    mald  ą kartoji,
Bet jauti, kaip jau  šąl  a kanopos.

Ir  žiūr  i pro  blakst  ienas į saulę,
Tem  do    ašar  os debesiu mintį -
Sušunki: „Koks gražus šis pa  saul  is! “
Vietoj rankų - sparnai – laikas kilti - - -

Vis  men  u tas dienas kai  jaun  ystėje
Dainą traukdamas lauką akėjau...
O dabar mano rankos sutinę jau
Nebeklauso - ... sujubilėjau - - - - -

Nebe  klaus  o jau rankos nei kojos,
Ant žaizdų  gilt    inė druską barsto,
Nebeklausantis mano rytojau,
Pasi  rod  yk prie atviro karsto...

Kol palaukėje žydi vosilkos,
Žib  a  ak  ys,  raud  onos kaip  žvaigžd  ės...
Dar po šimtą, barmene, ir silkės,
O rytoj - tegu antkapis  eiž  ės.

O rytoj te  mir  tis mane smaugia,
Aš jau viską šioj  žem  ėj patyriau,
Iš anapus girdžiu    kažk  as šaukia,
Bet šiandien jubiliejus - įpilk man.

Ir išgersiu už jūsų jaunystę,
Ir už savo rusenančią  vilt  į
Atsisegti pačiam, nusimy**,
Mintimis į padangę pakilti.

Taip jau būna, sudylam iš lėto,
Byra dienos tarp pirštų kaip smėlis.
Tą, kur gyvas buvo poetas,
Lai ant kapo primins vazonėlis.

Vaz  onėlyje - žemių saujelė,
Kur bučiuot kas savaitgalį mėgau,
Pelargon  ijos  žied  o  ugn  elė,
Nuo palangės skurdaus kambarėlio.

Palinguoki, brolyti, į taktą,
Kai skambės širdį draskančios eilės,
Ir žinok - virvės vingio ant kaklo
Nenupjaus jubiliejinis peilis.

Nenupjaus, tegu lieka tas vingis
Mėlynuot kaip vosilkos palaukėj,
Sukas kilpoje metai sustingę
Jubiliejų poetai nelaukia.