rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Ifa Beriozinas buvo poetas. Gimęs ir užaugęs Bliūdsukių kaime, ten pat ir gyveno. Eiles rašė, su armonika kaimo vakaronėse viesulus kėlė ir savom pasiutpolkėm mokėjo velnio peklą šokėjams užtaisyti. Turėjo auksinę gerklę žmogus – gražiai dainuodavo, daug suėsdavo ir dar daugiau išgerdavo. Visos mergos mylėjo Ifą už dovanojamus eilėraščius, dedikuojamas dainas ir už mėlynas vosilkas, kurios nei iš šio, nei iš to, tarsi Dievo Motinos stebuklas atsirasdavo per naktį ant klėties palangės, greta vazonuose tarpstančių pelargonijų. Mergišius buvo Ifa. Tačiau niekas blogu žodžiu jo neminėjo, einant pro šalį pasveikindavo, o būsią kada ir iš griovio girtą ištraukdavo. Taip ramiai ir būtų pabaigęs Ifa savo amželį Bliūdsukių kaime, armoniką plėšdamas, mergas mylėdamas, jei ne toks atsitikimas.
Pamenu, rugsėjis buvo. Kaip reta, šlapias ir šaltas. Kasdien merkė lietus, o vanduo pralašėjęs pro stogus daug kam supūdė ant aukšto supiltus spalius. Kaimo žmonės keiksnodami rudens darganą, iš žemės purvinais nagais kapstė bulves. Teko ir Ifai padėti plunksną ant lentynos, nors Beriozinų ūkyje per amžių amžius niekas nei sėjo, nei pjovė: motina duoną pelnydavusi iš siuvimo, o tėvuko, baigusio dienas kilpoje, kaulai jau kadų kadais smėlio kalnely sudūlėję buvo. Išėjo Ifa žmonėms laukų akėti, kad neduokdie nepaliktų arimuos kokia bulvelė ir kitais metais neužželtų vasarojuje. Kad ir poetas, Ifa turėjo stiprias rankas, sunkaus darbo nebijojo. Anoks čia ir darbas – paskui arklio uodegą vaikščioti... Taip ir keliavo jis iš sodžiaus į sodžių, bulvienojus akėdamas, šunis pjudydamas, mergas kirkindamas.
Kai jau rodėsi, kad visam kaimui laukus nuakėjo, su kiekvienu po butelaitį išgėrė, patraukė poetas namų link. Užsimetė armoniką ant peties ir dainele pasišvilpaudamas leidosi į kelią. Trupučiuką pasisvyruodamas, pats su savim pasitardamas, velnio lašų ugnele pasišildydamas. Tamsi tat diena buvo. Lyt nebelijo, bet visa padangė buvo riebiai juoda debesų varške užsitraukusi. Ėjo, ėjo Ifa, beeinant kelyje ir sutemo. Nei žiburio aplink nebsimatė, nei šunės nebelojo. “Pasiklydau”, pagalvojo Ifa. Sustojo ir dairosi, ar kur nepamatys bent kokį žiburiuką šviečiant. Tolumoj, už gero varsto menkute šviesele kažkas žybsėjo. Ifa spjovė sau per petį ir patraukė per dirvoną, už grumstų kliūdamas, rankomis pasiremdamas, pirštais smėlį trupindamas. Tai, ką poetas, priėjęs ugnelę, pamatė, vėliau žmonės pavadins baltąja karštine, tačiau Bliūdsukių kaimo senoliai iki šiol tiki, kad ne degtinė tą naktį pražudė poetą, o pats Liuciperis – velnių atamanas.
Taigi, kaip jau supratote, Ifa pamatė velnius. Tik nesuprato vargšas, kad tų ponaičiukų su raudono aksomo švarkeliais, žalio veliūro kelnėmis ir prašmatniomis, povo ir fazanų plunksnomis puoštomis kepurikėmis būta ne šio svieto gyventojų. Pačioj paraistėj užsikūrę laužą šildės mat nelabieji. Ifa nudžiugo kažką gyvą nakty sutikęs - drąsiai trinktelėjo armoniką žemėn, klestelėjo ant kelmuko ir ėmė nepažįstamus kalbinti. Šnekūs pasitaikė ponaičiai - visko klausinėjo, domėjosi ir viens kitą pasikumščiuodami į saują kikeno. Užmatę armoniką, apuostė, smailiais piršteliais pabadė ir paprašė pagroti. Ifa, jau gerokai apšilęs, užplėšė vieną melodiją, antrą, trečią... Patiko judošiams poeto muzika – ėmė aplink laužiuką trypčioti, per ugnį šokinėti... Radosi ir daugiau velnių, smagios muzikikės paviliotų. Nė nepamatė Ifa, kaip prie laužo sugužėjo tuntų tuntai nelabųjų, kaip atsirado šioje kompanijoje ir moteriškių – susivėlusios, įdubusiomis ir raudonomis it žvaigždės akimis, pamėlusiomis lūpomis, apsirėdžiusios nematytais šilkais, šoko, trypė, kiliojo savo šimtasluoksnius sijonus ir kvatojosi iki užkimimo. Karšta pasidarė Ifai - prakaitas pylė, rankos vargo. Neleido velniai nė atsikvėpti, nė minutės pailsėti. Suprato Ifa, kad čia jau negeru kvepia. Užmatė ir keistų šokėjų kanopas, vieno kito ragus pastebėjo. Baugu pasidarė poetui. Tačiau groti nenustojo.
Taip Ifai belinksminant velnius, iš kažkur išdygo stalai su gėrimais ir valgiais. Tarp šokėjų nardė padavėjai ir visiems iš uzbonų pilstė degtinę, tviskančią visomis vaivorykštės spalvomis, pripuolę siūlė silkės, mišrainės... Džiuvo Ifai gerklė, bet prašyti nors gurkšnio ar kąsnio nedrįso. Kur buvusios, kur nebuvusios, keistosios moteriškės ėmėsi Ifą maitinti - pylė poetui gerklėn ugninį vandenį, čia pat peiliu pjaustė ir už žando kišo užkandą, glostė poetą savo šaltomis rankomis ir lindo bučiuotis. Grojo Ifa taip, kaip niekada dar nebuvo grojęs. Plėšė armoniką jėgų negailėdamas, moterų glamonių nepaisydamas, karčiąją rydamas ir ėdimu springdamas...
Taip ir rado jį ant kelmuko su armonika – kanupomis užšalusiomis, akimis pastėrusiomis, giltinių nubučiuotą, velnių nukamuotą ir mėlynomis vosilkomis apkaišytą. Dyvijosi Bliūdsukių kaimas tokia Ifos baigtimi, o žmonėse dar ilgai šnekėta, kad tą rugsėjo naktį pats Liuciperis šventęs savo gimtadienį - būktai jubiliejus buvęs, būktai didelę šventę paraistėj kėlusi visa pragaro juodoji armija. Palaidojo Ifą gražiai, mišias užsakė, antkapį dailų pastatė. Mergos Bliūdsukių kaime dar iki šiol nuneša vosilkų ant poeto kapo, ašarėlę nubraukia, prie smūtkelio pasimeldžia. Nepamiršo žmonės dar Ifos. Ir nepamirš, pakol nesupus jo armonika, paraistėj ant kelmuko pastatyta, rudens tamsiomis naktimis pati viena pasiutpolkes plešianti.