Rašyk
Eilės (78136)
Fantastika (2308)
Esė (1557)
Proza (10915)
Vaikams (2716)
Slam (75)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Likimo vingiai

Margas margas gyvenimo ratas, o smūtkelis myli dulkėtai
Vazonėlį su pelargonija prie aparto vaivorykštės kapo.

Ak, medinės medinės blakstienos, kaip aistringai pamėlusiom lūpom
Pusto vėjas maldą jaunystės, kuri vieškelio vingį prižiūri.

Peilį peilį pakelti prieš silkę, silkei - dangų, sparnus arba saulę,
Šimtą – vilčiai, dar šimtą - už pirštą, jubiliejui - savaitės galą.

Atsisegt atsisegt nusimy** po dangum, kur vaivorykštė draskėsi
Tarp vilties ir žaizdotų eilių, atlinguojant kilpai link piršto.

Rankos rankos barmeno ištino, kol ant giltinės druską išbarstė:
Ji dainavo - pasaulis gražus – tarsi atviras karstas vosilkai.

Nenupjaus jubiliejinis peilis virvės metų ir kaklo nuo virvės,
Nes prie kapo rymo smūtkelis, nes kanupos dar nenušalo.

Šimto šimto poetai dar viliasi, išakėję viešnią iš saulės,
Mintimis nuo anapusių vartų jie barmeną į žemę perkelia.