rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Nuo medinių blakstienų nubyra
Mano žibantis ašaros žiedas.
Nebežiūriu: einu per arimą
Ar per kapinių šąlantį smėlį.

Nepakylu – sparnai juk dulkėti.
Rankos, kojos žaizdom užpustytos,
Bučiniais mano kaklas akėtas
Neparaudęs (pamėlęs, patinęs).

Aš skubėjau tik žemę pajausti,
Tik linguoti mylėjimosi taktą,
Tam sparnus aš iš lėto sagsčiausi
Ir ėjau iš dangaus, dainą traukiau.

Broliai šaukė, nors ašaros smaugė:
„Nepareisi, aistros atsigėręs,
Nematysi dangaus tu jau vartų,
Į gyvenimą žemėn išėjęs“.

Neklausiau dangaus brolių aš šauksmo,
Gėriau žemę tik kojomis savo,
Kol pamatęs tą mirštančių jausmą,
Giltinės pabučiuotas mainiaus aš.

Ir raudonmedžio lūpomis bėga,
Tik malda, bet į dangų juk neina,
Nepakyla, užsiberia smėliu,
Šaukias mirtį ir skuba į karstą

Nors šarma mūsų smegenis palietė

Likimo vingiai

Skuba, sukas gyvenimo ratas,
Margos dienos vaivorykštėm mainos.
Nematei, kaip prabėgo greit metai,
Nejučiom jubiliejus ateina.

Pažiūrėk dar į vieškelio vingį
Prie smūtkelio medinio parimęs,
Dar gyventum, mylėtum aistringai...
Pusto vėjas dulkėtą arimą.

O prie vartų - viešnia nelauktoji,
Pabučiuoja pamėlusiom lūpomis.
Tu - gyvenimui maldą kartoji,
Bet jauti, kaip jau šąla kanupos.

Ir žiūri pro blakstienas į saulę,
Temdo ašaros debesiu mintį -
Sušunki: „Koks gražus šis pasaulis! “
Vietoj rankų - sparnai – laikas kilti - - -

Vis menu tas dienas kai jaunystėje
Dainą traukdamas lauką akėjau...
O dabar mano rankos sutinę jau
Nebeklauso - ... sujubilėjau - - - - -

Nebeklauso jau rankos nei kojosb,
Ant žaizdų giltinė druską barsto,
Nebeklausantis mano rytojau,
Pasirodyk prie atviro karsto...

Kol palaukėje žydi vosilkos,
Žiba akys, raudonos kaip žvaigždės...
Dar po šimtą, barmene, ir silkės,
O rytoj - tegu antkapis eižės.

O rytoj te mirtis mane smaugia,
Aš jau viską šioj žemėj patyriau,
Iš anapus girdžiu kažkas šaukia,
Bet šiandien jubiliejus - įpilk man.

Ir išgersiu už jūsų jaunystę,
Ir už savo rusenančią viltį
Atsisegti pačiam, nusimy**,
Mintimis į padangę pakilti.

Taip jau būna, sudylam iš lėto,
Byra dienos tarp pirštų kaip smėlis.
Tą, kur gyvas buvo poetas,
Lai ant kapo primins vazonėlis.

Vazonėlyje - žemių saujelė,
Kur bučiuot kas savaitgalį mėgau,
Pelargonijos žiedo ugnelė,
Nuo palangės skurdaus kambarėlio.

Palinguoki, brolyti, į taktą,
Kai skambės širdį draskančios eilės,
Ir žinok - virvės vingio ant kaklo
Nenupjaus jubiliejinis peilis.

Nenupjaus, tegu lieka tas vingis
Mėlynuot kaip vosilkos palaukėj,
Sukas kilpoje metai sustingę
Jubiliejų poetai nelaukia.

Spindesys

Nereikėtų vartoti žodžių ta reikšme, kurios jie neturi ir pagal jokią analogiją įgyt negali - užpustyti žaizdom, akėti bučiniais (vampyro???), pavyzdžiui. Jei užduotyje nėra tinkančio ar bent į tokį panašaus - geriau tada ir apsieiti. Jei jau taip norisi lyrinį herojų nugalabyti - kažkaip išradingiau reiktų. Ritmą taip pat sekt neprošal būtų - pagrybauja vietom.

Įvertinimas: 1.7

Švelnus Jungas

Gerai sudėtas raudonmedis, sveikinu. Ir šiaip mintis nepametama iki galo. Bet kažko strigo ten, kur apie kaklą, skliauseliuose (prasimušė svetimokas visumai kupletinis stilius). Moralistinė ėjimo iš dangaus į žemę (aistrų pasaulį) mintis išguldyta pakankamai stilingai, nors ir senamadiškai.

4,1.

Įvertinimas: 4.1

Maša

techniškas geras (rimas čia normalus, toks ir turėtų būti. ačiū). klasikinė forma. turinys (šio batlo kontekste) pakankamai originalus. vienas iš geriausių, manau.
taisyklių pažeidimų neradau.

Įvertinimas: 4.7

M0NTĖ

ir angelai mylisi, mediniai - tai jau tikrai:)) ir žemę jie geria kojomis.

Įvertinimas: 3

Įvertinimas: 2.7

atgal