Keturi pseudohaiku apie smertį. Vientisumo trūksta, trieiliai jungiami nelauktos viešnios - pakankamai aiški mirties metafora, lyg ir, bet žiūrim - ateina viešnia - ir ta pati viešnia pajunta, kad kils į dangų - mirs? Trečiam posme vėl viskas apsiverčia - sparnai neklauso - mirt nebeišeina? Ketvirtas posmas vėl kartoja antro - kilsim. Tik vėjo nelieka, niekur nenueini. Buvo galima nuosekliau siužetą pavystyt. Gal dar kokią įdomesnę metaforą įdomesnę įpint.

Nagi grakštus tekstas - taip man pasirodė. Toks visai optimalus darbelis. Strigo tik "nelaukta viešnia jautė": nelaukimo vertinimas ir konkretus kažkieno jausmas/vyksmas šioje vietoje per arti vienas kito, vienas kitą pjauna. 4,2.

technikos (meistriškumo) ypatingo nepastebėjau. taisyklių pažeidimų neradau. bedras įspūdis - silpnokai. 'viešnia' ir 'vejas' - per dažnai kartojasi.

kažkas yra