Pavadinimas įdomus, pasišiaušęs, lyg būtų rašytas „prieš plauką“. Mūšiskos raidės gula iš kairės į dešinę, o čia – priešingai. Tokio šrifto reikėjo ir paieškoti. Ir prasmė nepamesta. Ji atsikartoja paskutinėje eilutėje. Man patinka, kai matosi, kad žmogus labai rimtai viską apgalvojo ir ieškojo kūrybiškiausio, geriausio sprendimo.
Pats kūrinys pasitinka nuo pirmos eilutės kovine nuotaika. Viena skeveldra įbrėžia man. Vaizdinga, įtraukia. Sninga gervės plunksnomis. Prieš plauką šiaušias smilgynai. Patinka ir žvilgsnis – „ne akys - kinivarpos judrios“.
Neturiu prieškaištų. Išskyrus mažą smulkmeną – brūkšnių rašybą. 5 ir laimi.

Šioje poroje du puikūs eilėraščiai. Stiprioji šio eilėraščio pusė - darnus rimavimas ir lengvai suvokiamos metaforos. Kadangi abu kūriniai yra labai šauniai surašyti, pažvelgiau į juos paprastos vidutinybės akimis, tai yra žmogaus, kuris mėgaujasi poezijos grožiu čia ir dabar bei nori, pagal savo suvokimo ribas, lengviau suprasti tas tiesas, kurios slypi tarp eilučių. Šis tekstas man, kaip eilinei vidutinybei, labiau priimtinas. Todėl balsuoju už jį. 

plius: tarkime, kad tekstas mane suintrigavo tiek, kad gūglinau ką reiškia tieji kringeliai (gūglinau, pasirodo, bereikalo, mat frazė tiek abstrakti, kad ir be jos kūrinėlis sėkmingai galėtų gyventi). Imponavo išradingi įvaizdžiai (kregždžių skeveldros, akys – kinivarpos judrios, pirštai – vilkais į ganyklą, prisileidimas tamsos į prieširdžius beigi gervė nasruose). O šiaip, lyr subjekto ir pasaulio vienio išryškinimas – mintis simpatiška.
minus: tekstas iš pirmo žvilgsnio atrodo archaiškokas. Turiu galvoje randus, nojų, degantį krūmą ir kitus sakralųjį foną kuriančius motyvus. Bet kažkaip įsigudrinta nenubanalinti iki galo. Tema lyg tarp kitko sau eina kažkur šalia. Kita vertus, negali sakyti kad nepataikyta. Tekstas vaizdingas, bet manipuliuojama abstrakcijomis. Gal dėl to atrodo kiek šalta (manau, kad ne dėl sniego temoje). Tegul ir išradinga.
Išvada: prisileidęs tamsos į ganyklas neišvarysi nė prieš plauką glostydamas. 4,1 laimi

[pasažą apie kultūrinę apropriaciją, kurį palikau tavo porininkui, derėtų perskaityt irgi]

Yra toks terminas. Kuris itin svarbus literatūros skaitymui ir interpretavimui. Pastarasis yra "komunikacinė konvergencija". Tai reiškia - aš komunikuoju su tavimi ir pritaikau savo verbalinę ir neverbalinę raišką prie tavosios, o tu savą - prie manos, kad mes vienas kitą suprastumėm. Kitaip komunikacija nesėkminga [miskomunikuojam], arba išvis nesam pajėgūs vienas kito suprasti [simbolių interpretacija nekoreliuoja].

Jei vartoji pavadinimą [kalbą, simbolius], kurio reikšmė nėra suprantama /tiksliniam skaitytojui/ (ir tu žinai, kad šiuo atveju - nesuprantama), tai tai - tiesiog įžūlus snobiškumas. Elementai, kurių simbolizmui suprasti reikia daugiau žinių, gali būti slepiami tik tiek, kiek informacija /tiksliniam/ skaitytojui yra prieinama. Čia aišku, tai rašau by default nusprendęs, kad kalbą, kuria rašei pavadinimą - supranti (kuo vidujai visai netikiu, bet nu). Aš nežinau šio kūrinio reikšmės, negaliu jo interpretuoti. Taigi iš esmės jis man, kaip skaitytojui - bevertis autoriaus /sąmoningu/ sprendimu.

Rašau šiuos komentarus, dar neskaitęs priešininkų poros kūrinių, bet jei nuoširdžiai - nei vienam iš šios poros neskirčiau "taip" vien už tokią negrabią komunikaciją su skaitytoju. Nugalėtoju tave rinkau tik dėl to, kad porininkas susimovė /banaliau/ [net negalvojau, kad kada kils noras taip išsireikšt, bet gyveni ir stebiesi].

[nuliukai vertinime kaip visada - ne dėl to, kad kūrinius taip vertinčiau, o dėl to, kad kūriniai skaitomi ir interpretuojami, ne skaičiuojami]

gražus tekstas, pilnas nenusaldintų metaforų ir įvaizdžių, tarp kurių - svarbiausia - nepasimeta kūrinio prasmė.

be abejo, atsiras ir tokių, kurie ims ir prisikabins jau prie pirmos eilutės, neva kregždžių skeveldros šimtą kartų girdėtos, tačiau tai niekai - svarbiausia istorija, kurią pasakojame.

man patiko. sukurta ryški priešprieša tarp šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties. prieš plauką braukiama taip, kad net šiurpuliai bėga.

Pavadinimas sufleruoja, kad tekstas skirtas priešui. Irgi įmantriai užšifruota. Abu priešininkai vienas kitam puikiai tinka. (Kaip ir tos kitos poros vienas kitam).
Matau, kad kokybiškas tekstas, bet neišlaiko mano dėmesio. Tenka grįžti į pradžią vis. Ir vėl bandyti. Ir eškoti priežasties. Štai, ties maždaug ketvirta eilute – „kad į salą nužengtų ankstyvas ruduo.“, nes ji kontrastuoja su pirmom įtraukiančiom ir prarandama pusiausvyra. Ir tada tenka iš naujo bandyti susikaupti. Atrodo manieringi ir nemotyvuoti tokie kaip šis:
„Kampą geležtės laužė kalno kupra.
Lavina susimaišius su delno linijų sietu
virto žemyn į akiduobę vieną slapčia
rugsėju, pro kitą iškrito pavasario lietūs. “
Toliau prisimenama, kad vyksta kova. Nuo Du metų laikai jau vėl neblogai.
Nesuprantu kaip pasirenkami tokie: „kaip širdgėloms auką“, kodėl širdgėloms? Gūžt.
Ir toliau išlieka mįslingas painumas. Perskaičius kelis kartus vis tiek neaiški gija. Susipainiojęs siūlų kamuoliukas. Ir man ne gėda. Nei be „žievės“, nei su ja. :) Gražu, kad sniegas čia virtęs ledo žiedadulkėmis. O kur „priešplauka“? Ai štai ji, tokia neryški, kad teko dirbtinai ieškoti. „Tarsi prieš tėkmę, prieš valią, prieš plauką.“. Lyg tarp kitko, iš reikalo paminėta.
Turiu rašyti NE. Bet labai ačiū už dalyvavimą.

Eilėraštis, kurį tenka skaityti keletą kartų, kad suprastum visa apimtimi tai, kas norėta pasakyti. Šio kūrinio skiriamasis bruožas - vingriomis metaforomis perteikiamų vaizdinių gausa. Čia vos ne visas gyvenimas surašytas. Spalvingas tekstas, tačiau skaitant trečią strofą aš užmiršau, vien dėl dėstymo stiliaus vingrybių, kas pirmoje buvo parašyta. Teko grįžti atgal ir įsitikinti, kad minties tąsa prarasta nebuvo. Tas pats nutiko ir su penktu posmeliu. Į kūrinį įausti trys haiku atrodo tarsi atskira minties linija: pirmame liudininkai man asocijuojasi su religinėmis tikėjimo sampratomis, antrame tik skaitęs apie japonų kardų gaminimo meną žino, kad katanos tikrai gali turėti savo išskirtinius kvapus, trečiame tuštuma galvoje asocijuojasi su kompiuterio problemomis, kadangi terminas "pakibo" asocijuojasi būtent su tuo. Sudėtingas kūrinys, daugialypis, sunkiai skaitomas ir verčiantis gilintis į tai, kas parašyta. Visa tai šaunu ir tikrai vertinga, tačiau aš juk esu paprasta vidutinybė, todėl mane labiau žavi paprastumas tokiame pat, gilias filosofines temas gvildenančiame, priešininko eilėraštyje.

plius: kardų buvo. O kur kardai ten ir kraujo kvapas. Čia, kiek suprantu, dar ir brolis prieš brolį. Viena vertus, tie samurajiški motyvai atrodo egzotiškai ir išradingai. Kita vertus, turime ne mažiau dramatiškų nacionalinių epizodų (kad ir pokaris). Pasakojimas užuominomis lyg intriguoja. Tegul ir palieka klaustukų.
minus: keistokas kūrinėlis. Skaitydamas nei tai samurajaus kardą nei tai liepžiedį kontempliuoju. Yra ir kiek gremėzdiškų išsireiškimų kaip "nužievinta gėda", "savo rankom pavydo įstūmiau", "lavina susimaišius su delno linijų sietu","antrasis kardo kantrybės kvapas" ir t.t. Suprantu, jog bandom ieškoti vaizdingesnių frazių ir bėgti nuo buitinės kalbos. Bet vis dėlto. O vietomis dar ir patosu pakvipo.
Išvada: mostelėjau žaibu – žiū saulės galva horizontu ritinėjasi. 3,9 pralaimi

Pakalbėkime apie kultūrinę apropriaciją.
Vienu atžvilgiu, tai toks butaforinis kaltinimas. Kitu atžvilgiu, linija tarp dėmesio ir pagarbos kitai kultūrai ir jos unikaliems elementams visada varijuoja ties plonyte linija beskonybės ir vulgaraus vartojimo to, ko nesupranti.

Konkrečiai šiuo atžvilgiu, jei autorius pasirinko vartoti klišes, tai vartok jas ir tinkamai. Ypač jei rašai apie metų laikus, kurių stereotipinė perteika japonų literatūroje yra visiškai nepanaši į tai, ką tu parašei. Ką jau kalbėti apie "kardas" bereikšmingumą tokiam kontekste ir neįtikėtino kvailumo particiją su sepuku.

Nerašyk taip. Daugiau nerašyk prieš tai nepatyrinėjęs vartojamų simbolių.

[nuliukai vertinime kaip visada - ne dėl to, kad kūrinius taip vertinčiau, o dėl to, kad kūriniai skaitomi ir interpretuojami, ne skaičiuojami]

taip, taip, autorius demonstruoja, kad iš kalbos molio gali numinkyti bet ką: čia, žiūrėk, ir pavadinimas daugiaprasmis (mano prieše - šeima), čia ir haiku, įkomponuoti turinyje, čia ir liudinininkai, kurie neliūdi...


asmeniškai man viskas labai pritempta prie temos: neįtikina visi tie prieš laiką, prieš valią, prieš plauką.


tarkime, pati pradžia: pirmos dvi eilutės įtraukia, tačiau likusios šešios - tušti plepalai.


dar tris haiku prie jau esančių, spėju, būtų buvę geriau. bent jau man.