Rašyk
Eilės (76147)
Fantastika (2224)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2586)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Regina*

Aka pajuosta, kai žiūriu iš žemės į debesį,
slenkantį nerimo luobu,
kurio pakraščiukuose šlako gausybė.
Kiek bekūrentumei kūnus ant didžiojo kalno,
balsas vis tiek atsišauks. pelenais
dūla miego paklodės,
užklojusios regą, kai atguli rytą virš skliauto
tokia iškamuota botago atrodai
vos vos prisidengusi savo nuogumą
sklandai viršum gaiso - prarandanti svorį kregždelė.
Ratu palei dūmų išbudintą tvaiką jie siaučia tave karaliene,
nešančia skepetą kalnui apgobti.
Aka šviesėja, kai stoviu užvertusi galvą
į debesį ỹra nerimo hifai,
o tu tik barstai ir barstai man akin varpelius
pakalnučių.

*moteris paveiksle kuri susapnavo ją kviečiančius neaiškių būtybių balsus sklindančius iš miško pabudo ir nuėjusi pamiškėn rado kelmą su savo atvaizdu todėl parsinešė jį namo






Dvi monetos pusės

Kai švinta gatvių urbanistinis peizažas
Lėtai per naktį raikęs gruodžio stiklą
Subrendusį mane paneigęs vaikis mažas
Nerūpestingai leidžia monetas į Stiksą

Kur aš  įbridęs stipriai įsirėžęs velku
Vinių ledinių suvarpytą savo Argą
Jame susėdę giminės draugai ir priešai
Ratu pasiunčia ilgesį lyg kraują kartų

Žvaigždynų kauliukus pragėrę ir Itakę
Svaigulyje pralošę dėlei rūko šėmo
Praskrisdamas Pegasas mums pamerkia akį
Ir nieks nedrįsta spėti kiek dar tęsis žiemos

Nedrįsta burti kiek dar tęsis ižo laukas
Ir kaip pavyks pasidalint sirenų lobį
Skirtinguose krantuos Kalipsės tebelaukia
Namų pakrantėj skausmą audžia Penelopės

Iš lūpų ten į lūpas šliaužia slidžios žinios
Kad kvailumu apkvaitę šaukėmės Borėjo
Kad mūsų sielose septynios sniego skrynios
Kad Cerberį išbandėm bet nenugalėjom

Tuo tarpu švinta virš Itakės žvaigždės dyla
Sapnuoju Penelopė kursto ryto ugnį
Savam krašte vanduo ir tas gilus ir tyras
Net vaikio monetas surankiotum per dugną