kelis kartus perskaičiau, bet nesupratau.

Perskaičiau ir pamaniau, kad šiam eilėraščiui tiktų du apibūdinimai: įmantriai surašytas ir įmantriai filosofiškas. O paskui pagalvojau, kad gal ir gerai, jog nepriklausau intelektualų būriui, nes jei tokią išdailintą filosofinę mintį tektų bandyti išnarstyti dažniau, tiesiog pradėčiau bodėtis poezija. Tikrai gražiai skamba, bet sielos nešildo, kaip ir per viduržiemio šalčius patenkanti saulė žmogaus kūno. Žodis horizontas ir žodis žaltvykslė čia yra paminėti. Jei juos pašalintum iš teksto, jo prasmė nepasikeistų, o reiškia, kad jie čia neatlieka nei akcento funkcijos, nei yra svarbūs taip, kaip buvo numatyta skirtoje temoje. Tačiau tarp eilučių galima surasti tą tikrąjį horizontą, kaip jį suvokia autorius. Jei jis yra, kam dar buvo ji minėti žodžiu. O štai žaltvykslių tikrai čia nėra. 

mintis, temos atskleidimas, požiūrio originalumas (max 3 balai): būsena. Rezignacija, subtilumas. Man neprimena Gyvenimo. Bet tai ir yra šio kūrinėlio žavesys. Truputį primena puikai nutapytą foną. Kuriame sunku išskirti vieną kurį tai ryškesnį objektą. O tai šiek tiek erzina. Tema kažkur šone, bet negali sakyti, jog visai eliminuota. 2,2 
raiška, naudojamos meninės priemonės (max 2 balai): pradžioje pakvipo naratyvu (ne prie širdies jie man), bet simpatiški minties šuoliukai pataisė padėtį. Rafinuoti įvaizdžiai (išplėšytos spanguolių sagos, pvz.) žavi. Kai kurios vietelės, tiesa, skamba keistokai (įdegti vandenį greita, kraujo susipynusio spanguolė, ar švylys įsivėlęs "tarp" rojaus medžių). 1,7 
bendras balas ir išvada: jei sugebėčiau vandenį įdegti, gyvenimą suvelčiau tarpu pirštų 3,9

Mąsčiau, kaip čia tuos taškus paskirstyti, skaitant netapačius kūrinius, kurių neriboja griežti raiškos reikalavimai ir numanomai skiria individualus kūrybinis bagažas. Nusprendžiau susikoncentruoti ties skirta tema, sugalvoti konkrečius, universalius kriterijus jos atžvilgiu ir pagal tai vertinti. Tad svarbu suprasti, jei tau skyriau mažesnį balą, nei kitiems, tai dar nereiškia, kad eilėraštis pats savaime nėra unikalus ir vertingas, ar net subjektyviai ir arba objektyviai geresnis, nei kūrinys, kuris gavo aukštesnį įvertinimą. Skyriau kūriniui po balą, jei:
- įskaitysiu kūrinyje žaltvykslės-klaidintojos vaizdavimą, konkrečiai to nepaminint, arba nuo klasikinės tautosakos nutolusią sąvokos interpretaciją.
- Kūrinyje nebus kalbama apie gamtos veiksnius (audros, lietūs ir pan.). Nebus žodžių/sąvokų: pelkė, ežeras, atspindys vandenyje, dangus, miškas, medžiai, gūdus miškas, karas, kova, pasiekiamas ir nepasiekiamas horizontas, rankos, ugnis/ugnelė, žiežirba, jonvabalis.
- Žaltvysklė vaizduojama ne kaip tik gamtinis ir arba mitologinis reiškinys, o personifikuotas subjektas.
- Jei neminima nei žaltvykslės, nei horizonto nugalėjimas, tačiau pastarieji perteikti kitomis literatūrinėmis priemonėmis (taip, tikrai taip).
Taip darau, nes manau, kad kiekvienas, kuris šiuos aspektus išpildė - vertas patekti į kitą etapą vien už temai skirtą dėmesį ir pastangas nestereotipizuoti užduoties, net jei jo literatūrinė raiška šlubuoja.
Penktą balą skyriau autoriaus gebėjimui sukelti man estetinį pasigerėjimą, malonumą. Tai visiškai subjektyvu ir neginčytina.

Dabar mąstau, ar tyčia savo kūrinyje net kelias nuorodas į Ivanauskaitės paslaptingą spanguolę įtraukei, ar taip tik dėl lietuvių kalbos savybių nutiko. Bet net jei ir netyčia - sveikinu, nes šiaip truputį lėkštoko turinio kūriniui vos vos daugiau gelmės krito. Truputį gražu.

Viduriukas silpnokas, kiek daugoka žodžių, galima trumpinti. Kad ir čia: saulė pateka šiaurėje ir šildo / nykstančią mūsų rūšį...