kodėl bliuzo?

Perskaičius taip ir norisi pasakyti: tik nereikia mūsų gąsdinti. Jei manote, kad nebuvo tokių egzistencinių laikotarpių žmonijos istorijoje, labai klystate. Tai, kas yra aprašyta, yra tam tikras slogus ir klampus liūnas, kuris visada egzistavo, nes ir jam yra poreikis. Žaltvykslių ir horizonto nereikia ieškoti jame. Verdiktas - eilėraštis, nuteikiantis apmąstymams, bet ne etapo temai skirtas, kadangi verčia galvoti visai kitomis temomis, o būtent apie apokaliptinį intelekto nunykimo pavojų. Ką tai bendro turi su horizonto nugalėjimu.

mintis, temos atskleidimas, požiūrio originalumas (max 3 balai): tema yra. Bet taip subtiliai čiupinėjama, kad beveik užsimiršti ją egzistuojant. Nepaisant to, eilėraštis egzistuoja pats savaime. Ir tai yra gerai. Na, truputis stereotipų motyvuose lindo. Bet bala nematė. 2,5
raiška, naudojamos meninės priemonės (max 2 balai): Imponavo pasirinktas pranašystės formatas. Taip pat kaip ir šiandienos (kelionių, blunkančios sofos, autobusai – žodžiu, tikroviškumo priduodantčių buities elementų) egzistavimas eilėraštyje. Šyptelėjau dėl tų ištysusių kačių (o vietelė turėjo būti dramatiška). 1,7
bendras balas ir išvada: kai mėnulis pasikars ant obels šakos ištys kačių šešėliai 4,2

Mąsčiau, kaip čia tuos taškus paskirstyti, skaitant netapačius kūrinius, kurių neriboja griežti raiškos reikalavimai ir numanomai skiria individualus kūrybinis bagažas. Nusprendžiau susikoncentruoti ties skirta tema, sugalvoti konkrečius, universalius kriterijus jos atžvilgiu ir pagal tai vertinti. Tad svarbu suprasti, jei tau skyriau mažesnį balą, nei kitiems, tai dar nereiškia, kad eilėraštis pats savaime nėra unikalus ir vertingas, ar net subjektyviai ir arba objektyviai geresnis, nei kūrinys, kuris gavo aukštesnį įvertinimą. Skyriau kūriniui po balą, jei:
- įskaitysiu kūrinyje žaltvykslės-klaidintojos vaizdavimą, konkrečiai to nepaminint, arba nuo klasikinės tautosakos nutolusią sąvokos interpretaciją.
- Kūrinyje nebus kalbama apie gamtos veiksnius (audros, lietūs ir pan.). Nebus žodžių/sąvokų: pelkė, ežeras, atspindys vandenyje, dangus, miškas, medžiai, gūdus miškas, karas, kova, pasiekiamas ir nepasiekiamas horizontas, rankos, ugnis/ugnelė, žiežirba, jonvabalis.
- Žaltvysklė vaizduojama ne kaip tik gamtinis ir arba mitologinis reiškinys, o personifikuotas subjektas.
- Jei neminima nei žaltvykslės, nei horizonto nugalėjimas, tačiau pastarieji perteikti kitomis literatūrinėmis priemonėmis (taip, tikrai taip).
Taip darau, nes manau, kad kiekvienas, kuris šiuos aspektus išpildė - vertas patekti į kitą etapą vien už temai skirtą dėmesį ir pastangas nestereotipizuoti užduoties, net jei jo literatūrinė raiška šlubuoja.
Penktą balą skyriau autoriaus gebėjimui sukelti man estetinį pasigerėjimą, malonumą. Tai visiškai subjektyvu ir neginčytina.

Truputį nerangu, tačiau vienintelis iš visų eilėraščių (be tų penkių, kurių dar neperskaičiau), kuriame toks vėjavaikiškas futuristinis tonas. Ir man kaip skaitytojui, visiškai nebesvarbu, kad šitas kūrinys nėra nei įmantrus, nei spindi kažkokia išmone, pramoginis.
Ir jei pateksi į kitą turą, autoriau, linkiu - išsaugok tą originalią perspektyvą, gaivaus vėjo dvelktelėjimą. 

Štai, keli dalykai, kuriuos noriu pasakyt: labiausiai patikęs tekstas pirmame etape - įtraukė nuo pradžios ir nepaleido iki pat galo, sukurta nuotaika, puikiai valdoma kalba etc.

o tas su sofa susiliejęs vargšas nusigėręs poetas - tai išvis kažkas tokio, prieš ką negali nenusišypsoti:-))

tik pabaigoj gal norėjosi ne apakusio, o kitokio. bet suprantu, kad į kompaniją prometėjui ir narcizui labiau tinka homeras nei, tarkime, navakas, nors...:-)))

labai gerai.