Rašyk
Eilės (76548)
Fantastika (2234)
Esė (1524)
Proza (10702)
Vaikams (2599)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kalėdinis kerštas

Svetainėje visu garsu plėšė holovizorius:
-              Tik dvylika dienų iki Kalėdų! Ar jau pasirūpinai dovanomis? Naujasis iPhonas 2021 tau leis be trukdžių bendrauti su draugais Marse ir Veneroje, netrukdomai skelbti informaciją Facebooke ir sekti visos Saulės Sistemos reitingus.  Jokios kosminės audros nebaisios naujajam iPhonui 2021!  Ho-ho-ho….
- Ir vėl ta prakeikta reklama, – pyktelėjo Tomas perjungdamas kanalą į klasikinę muziką.
    Svetainėje sutrypčiojo “Naujųjų Pupyčių" holograma su senų laikų hitu “Gerk patį brangiausią vyną per Kalėdas ir važiuok naujausiu BMW…”.
- Aha, antikvariniu BMW. Dink jau… Nusibodai, senute! - Tomas pabandė įspirti vienai pupytei į blauzdas ir išjungė holovizorių.
  Terminale užsidegė raudona švieselė: “Jūsų dėmesio laukia skubus pranešimas!”
- Gerai jau, gerai. Siri, skaityk!
-  Kalėdų Senelis sveikina jus su artėjančiomis Kalėdomis ir primena, kad Kalėdinių dovanų sąskaita turi būti apmokėta per sekančias penkias darbo dienas, jeigu norite, kad visi asmenys, įtraukti į jūsų sąrašą, dovanas gautų laiku. Nuo jūsų ir tik nuo jūsų priklauso jums brangių žmonių Kalėdiniai reitingai...
-              Sakyk kiek? – Tomas pertraukė Siri.
-              Kas kiek? Prašau pabaikite sakinį – aš jūsų nesupratau,  –  pasigirdo guvus Siri balselis.
-              Kiek reikia sumokėti Kalėdų Seneliui? – Tomas pakartojo sakinį lėtai ir aiškiai tardamas kiekvieną žodį.
-              Devyni šimtai aštuoniolika tūkstančių šeši šimtai keturiolika eurų ir penkiasdešimt devyni centai arba devyniasdešimt du globai. Jei mokėsite eurais, sutaupysite tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir …
-              Milijonas? Beveik milijonas? –  pykčio gumulas įstrigo Tomo gerklėje. – Audrė visai išprotėjo šiais metais!
    Tomas jau buvo bešaukiantis žmoną, bet susivaldė prisiminęs paskutines pamokėles iš “Charizmatinio lyderio” kurso.
    “Giliai įkvėpti, dabar iškvėpti. Dar karta įkvėpti,  iškvėpti”, – Tomas pakartojo pratimą dešimt kartų ir tada pakvietė žmoną.
-        Audrute, ateik čia. Brangioji, kur tu?
-          Kas yra, katinėli, - Audrė pasirodė miegamojo duryse. – Aš užsiėmus. Mokausi šokti su žvaigždžių hologramomis. Juk Kalėdos artėja.
-        Ar žinai kokia Kalėdų Senelio sąskaita, brangioji? Siri, pasakyk!
-      Ką pasakyti, Tomai? – pasigirdo žvalus Siri balsas.
-      Kokia yra Kalėdų Senelio sąskaita? – Tomas lėtai pakartojo klausimą.
-          Devyni šimtai aštuoniolika tūkstančių šeši šimtai keturiolika eurų ir penkiasdešimt devyni centai arba devyniasdešimt du globai, - pranešė Siri džiugiu balsu.
-              Audre, tu gal tu manai, kad aš kvadriilijonierius ir galiu išmesti milijoną vien dovanoms? Tai mano metinė, ar supranti - me-ti-nė, –  Tomas lėtai suskiemenavo žodį “metinė” -  premija.
-              … bet, Tomuk, juk žinai, kad tavo pareigos įpareigoja. Pats supranti, kokie svarbūs yra Kalėdiniai reitingai.  Tau reikia išlaikyti populiarumą. Juk žinai –  įvaizdis yra viskas. Pats sakei, kad lengviau yra atsidurti reitingų viršūnėje, negu ten išsilaikyti.
-              Bet juk pernai išsivertei vos su šimtu tūkstančių, o mano reitingas iššoko į viršų kaip niekada.  Žinok, aš esu dėkingas tau už savo karjerą ir pernykščius reitingus, bet pasižiūrėk į dovanų registrą. Tai beprotybė!
-              Siri, atspausdink dovanų sąrašą, – paprašė Audrė.
-              Tuoj pat, ponia, – jau vyrišku balsu atsiliepė Siri.
  Vienuolika dovanų registro lapų išsirikiavo ant stalo šalia Tomo kavos puodelio. Tomas pradėjo įdėmiai studijuoti sąrašą:
  “Audrė pageidauja Joseph Statkus Modelių Namų vintažinių kailinių. Šimtas tūkstančių? Oh… Na gerai jau, gerai… Aš jai iš esmės neatsidėkojau už praėjusių Kalėdų reitingus.
  Tomas jaunesnysis nori naujo iPhono 2021 . Juk visai neseniai pirkau  iPhoną 2020! Galėtu metelius kitus tuo pačiu pasinaudoti, bet… suprantu, ne prestižas, mokykloje šaipysis. Tegu lieka…..
  Super-Duper laikrodis Audrės tėvui.  Hmmm… per dešimt sekundžių atliekantis pilną kraujo analizę ir automatiškai siunčiantis duomenis gydytojui. Na, turint galvoje pono Stepono sveikatos būklę, negaliu atsakyti – bus negražu ir atsilieps reitingams.
  Bilietai į Veneros Pirčių Centrą mano motinai. Brangu, bet juk nusipelnė senutė.”
    Peržiūrėjęs penkis lapus, Tomas atsiduso:  “  … bet kaip gi Audrė pernai išsivertė su šimtu tūkstančių? Niekaip nesuprantu.”

    Kalėdos jau seniai buvo visos Saulės Sistemos pagrindinė metinė šventė ir svarbiausios metų populiarumo varžybos, per kurias dažnai buvo iššvaistomas visų metų atlyginimas, o kartais ir daugiau. Kūčias, arba Kalėdų išvakares, žmonės tradiciškai praleisdavo namuose, prie Facebooko, dorodami silkutę su balta mišraine bei laukdami apsilankant virtualaus Kalėdų Senelio su didžiuliu dovanų krepšiu. Kiekviena dovanėlė automatiškai buvo raportuojama Facebooke, kur draugai, giminės, pažįstami ar šiaip fanai nenuilsdami spaudė “laikus” ir komentavo. Liaudyje Kūčios jau seniai buvo perkrikštytos į "Facebooko Kalėdas", nes net tie, kurie paprastai pasirodydavo Facebooke vos kartą per savaitę, neišvengiamai prarymodavo tinkle valandų valandas laukdami “Dovanų Varžybų” rezultatų ir savojo reitingo.
    Facebooko reitingai pasirodydavo paryčiais -  kas gavo daugiausiai, kas gavo brangiausių dovanų, kas gavo daugiau nei pernai, kas gavo mažiau nei pernai ar užpernai, ir, žinoma, kaip tai buvo įvertinta aplinkinių. Pasirodydavo holofilmai apie praėjusių metų Dovanų Varžybų laimėtojus – ką jie nuveikė per metus, kaip pakylėjo karjeros laiptais ir taip toliau.
    Kalėdų ryto statistika ir vieta reitinge parodydavo žmogaus populiarumą ir iš esmės apsprendė jo sekančių metų karjerą. Nori naujo darbo – būk malonus, įrodyk, kad tave žmonės myli, gerbia ir tai parodo spausdami “patinka” Facebooke. Nori būti mylimas ar mylima - Kalėdų ryto reitingas vėl tampa neįkainuojamu kelrodžiu renkantis partnerį. Kas norės poruotis su "lūzeriu", kurio Facebooko reitingai žemiau jūros lygio?
    Tiems, kuriems nusišypsodavo Fortūna ir  pavykdavo patekti į reitingu topą, pirmos Kalėdų dienos vidurdienį virtualus Angelas pristatydavo pakvietimą į “Naujųjų Lyderių” Kalėdini vakarėlį.  Būtent taip ir klostėsi įvykiai per praėjusias Kalėdas.
    Tomas tikrai nesitikėjo, kad jo, eilinio Saulės Sistemos Duomenų Centro inžinieriaus, populiarumas per vieną naktį iškils iki padebesių ir jau vakare jis su Audre spaus ranką pačiam Prezidentui ir jo numylėtosios grupės  “Marso Ereliai” nariams. Taip, tai tikrai buvo stebuklingos Kalėdos!  O po to sekė fantastiški sėkmės lydimi metai. Sausyje jis ir Audrė buvo pakviesti į liuksusinių kurortinių viešbučių karštojoje Veneroje atidarymo maratoną. Pakvietimą įteikė pats Saulės Sistemos Duomenų Centro prezidentas, kuris paprastai praeidavo pro Tomą kaip pro tuščią vietą.  Buvęs Tomo viršininkas kartą netyčia prasitarė, kad niekas netikėjo Tomu ir manė, kad jis neturi jokių šansų užsitarnauti populiarumą bei patekti į lyderių ratą.
    “Neišgrauš!”  - nusikvatojo Tomas. Niekas juo netikėjo. Niekas. Net Audrė ir ta ko gero abejojo juo praėjusiais metais, ypač po to, kai jis užsipuolė ją per Vidos gimtadienį. Jeigu ne senutės virtualios asistentės – AHIXXVI, pravardžiuojamos Onute, - palaikymas, kažin ar jis būtų ištempęs iki Kalėdų ir nepakėlęs prieš save rankos ar nepabėgęs ieškoti laimės kur nors Saturno žiede. Gaila buvo nurašyti Onutę į metalo laužą, bet grįžus iš Veneros, jo jau laukė nauja virtuali asistentė, turinti pačią naujausią operacinę sistemą ir galimybę pasirinkti hologramą iš ilgo Mis Saulės Sistema konkurso dalyvių sąrašo.
    Žodžiu, pernykštės Kalėdos buvo tikras Stebuklas pakeitęs Tomo gyvenimą.
    Ir už tai ačiū Audrei. Jis visada tikėjo ja ir patikėdavo jai visus Facebooko ir Kalėdų reikalus.Visi pranešimai, pradedant nuo santuokos, Tomo jaunesniojo gimimo, darbų, atostogų buvo Audrės valdžioje. Ir ji visada sugebėdavo pataikyti į dešimtuką. Net tada, kada Tomo reitingas nukrito žemiau dvidešimt penkių procentų, Audrė sugebėjo atnaujinti Tomo profilį naujomis hologramomis ir pakeisti jo įvaizdį. Įdomu, kaip jai pavyko tai padaryti? Ypač kada jo pajamos krito kartu su reitingais ir vos viršijo minimumą.
- Audre, - Tomas pravėrė erdvaus miegamojo duris.
  Žmona sukosi valso sukūryje su žinomo stilisto Manto IX-ojo  –  konkurso “Šok su žvaigždėmis” laimėtojo -  holograma.
–  Padaryk pertraukėlę. Noriu pasikalbėti.
  "Ir kuo tas Mantas patraukia moteris?" – dar blykstelėjo mintis. – "Niekada nesuprasiu".
  -      Na, kas yra? – Audrė sustabdė hologramą. Mantas liko sustingęs stovėti viduryje miegamojo.
-        Išjunk tą stilistą. Negaliu žiūrėti, – Tomas paprašė žmonos.
-        Kas yra, Tomai? – Audrė nutaikė valdymo pultą į Mantą ir spragtelėjo. Mantas susisuko į mažą taškelį ir dingo. – Ko tu toks?
-      Audrute, man ramybės neduoda pernyksčios Kalėdos,- Tomas nutarė eiti tiesiai prie reikalo. - Kaip tu taip sugebėjai pakelti mano reitingus? Juk tu pati visada užimdavai kur kas aukštesnę vietą už mane. Aš jau buvau visai praradęs viltį. Pernai net maniau, kad ir tavęs neteksiu. Ar atsimeni tą kivirčą per tavo draugės Vidos gimtadienį?
  Audrė kurį laiką patylėjo lyg svarstydama ką pasakyti:
-      Tomai, tik pažadėk, kad nepyksi. Aš pasakysiu tau tiesą.
-      Žinoma, - pažadėjo Tomas.
-      Tu pats ką tik priminei tą skandalą pas Vidą, – pamažu pradėjo Audrė. – Tai va, aš tada tikrai įsižeidžiau. Sakiau sau, kad tau niekada neatleisiu. Juk pats supranti - tavo reitingas krito, pinigų mažėjo, tu savaitėmis sėdėdavai Marse, negrįždavai į namus…
-      Aš dirbau, Audre. Kuras būtų visą mano atlyginimą suėdęs, jeigu kasdien grįžinėčiau į Žemę,  – pertraukė Tomas.
-      Aš žinau, ir nepriekaištauju. Juk pažadėjai nepykti.
-      Žinoma, - Tomas nutilo. – Aš  klausau.
-      ... bet man buvo skaudu. Visos draugės su vyrais, visur eina, o aš viena arba su Tomuku jaunesniuoju. Pinigų nėra, draugės nustojo net kviesti į gimtadienius. Pats supranti, ką tai reiškė mūsų reitingams. Žodžiu, kai tas paršelis Deivis prisikabino, aš per daug jo nestūmiau, bet iki to kivirčo pas Vidą tarp mūsų iš tiesų nieko nebuvo.
Tomą išpylė šaltas prakaitas:
-              O po to? Kažkas buvo?
-              Juk pažadėjai nepykti, Tomai, arba aš nieko nesakysiu.
-              Gerai, tyliu, - Tomas paniuro.
-              Buvo, bet tik porą kartų.  Aš planavau tave palikti. Po Kalėdų. Nenorėjau tau reitingų sugadinti, nors iš tiesų tai nebuvo ką ir gadinti. Aš  galvojau, kad tu neišsilaikysi …
-              Tai…ką tu padarei, kad mano reitingai sugrįžtų ir dar iškiltų pačią viršūnę. Aš nesuprantu...
-              Aš nieko nedariau, – Audrė žiūrėjo tiesiai į akis. – Aš nieko nedariau, Tomai. Aš buvau ne mažiau nustebusi nei tu. Pagalvojau, kad mums suteiktas dar vienas šansas. Pasiunčiau Deivį velniop… ir …. Viskas pasikeitė. Aš laiminga su tavimi, Tomai.
*****
  Tomas sėdėjo balkone, žiūrėjo į naktinį  Žemės dangų ir rūkė. Super-Duper laikrodis cypsėjo, primidamas, kad Tomo gyvenimo trukmė sutrumpėjo viena…dviem…. penkiomis… visa trisdešimčia minučių.
- Nesuprantu, nesuprantu... Nieko nesuprantu, – kartojo Tomas, nekreipdamas dėmesio į Super-Duper laikrodžio įspėjimus.  – Aš  galvojau, kad Audrės marketingo strategija pakėlė mano reitingus. Tikėjau ja… O ji … Ji planavo mane palikti ir išeiti pas tą išsišokėlį Deivį… Nesuprantu… Gal vis dėlto aš esu žmonių gerbiamas ir mylimas? Gal jie tiesiog “laikino” mane, nes patikau? Kažkas čia ne taip…nesuprantu… na, nebent…
  Tomo akys išsiplėtė:
-              Negali būti! O, Viešpatie!

*********
  Nesulaukęs ryto Tomas išsikirdo į Marsą. Saulės Sistemos Duomenų Centras buvo  išsidėstęs vaizdingame Daga slėnyje, į kurį persikėlė nemaža dalis Silicio Slėnio kompanijų po to, kai San Franciskas buvo sugriautas Didžiojo Žemės Drebėjimo metu ir visas pusiasalis iki pat  San Jose buvo užlietas Ramiojo vandenyno. Tomas tada net nebuvo gimęs, bet žiūrėdamas į senąsias San Franciso nuotraukas visada gailėjosi, kad jam neteko pamatyti vieno gražiausių Žemės rutulio miestų.
  Erdvė iki Marso buvo tuščia. Tik kelionės pradžioje sutiko vieną kitą pasiklydusį žvaigždėlaivį, grįžtantį po savaitgalio linksmybių Veneroje.  Marsas gi buvo darbinė planeta, kur glaudėsi ne tik įžymusis Daga Slėnio Techologinis Parkas, bet ir iš Kinijos perkelta pramonė. Kadangi gamyklose daugiausia dirbo robotai, erdvėje iki Marso retai kada susidarydavo kamščiai.
  “Gerai, - pagalvojo Tomas. – Turėsiu laiko apgalvoti situaciją."

  Tomas visada tikėjo kad tarp jo ir senutės Onutės susiklostė ypatingas ryšys. Galima sakyti, kad būtent Onutė savo virtualiomis pamokėlėmis išmokė Tomą visų darbo paslapčių. Nors oficialiai Tomas lankė Personalo Skyriaus organizuotus apmokymus, bet Onutės interaktyvios pamokos buvo kur kas efektyvesnės.  Žinoma, jos operacinė sistema buvo lėtoka palyginus su naujos kartos asistentėmis, bet Tomas niekada jos neskubino ir nedaužė kumščiais kompiuterio kaip kiti bendradarbiai. Tomas įtarė, kad Onutė buvo už tai jam dėkinga, nes niekada nepateikdavo sprendimų, kurie vadovybę versdavo susiimti už galvos.  Bendradarbiai tokiu atveju šaukdavo, kad jų kompiuteriai yra prieštvaniniai, kad visiškai neįmanoma su jais dirbti ir reikalaudavo nauju virtualių asistentų, o tiksliau asistenčių su dideliu hologramų pasirinkimu.  Onutė gi turėjo tik vieną hologramą, kurioje ji pasirodydavo kaip tamsiaplaukė, aukšta mergina, lygiais į viršų sukeltais plaukais, visada apsirengusi tą pačią baltą palaidinukę ir nuobodų tamsiai mėlyną sijoną.
  Kartais Tomui atrodė, kad Onutė skaito jo mintis. Dažnai ji pateikdavo atsakymus net nebaigus sakinio. Žinoma, visos kompiuterinės asistentės skubėdavo kuo greičiau pateikti atsakymus, bet Onutė praktiškai visada pateikdavo teisingą atsakymą. Net jeigu Tomas suabejodavo ir ieškodavo alternatyvų, jam beveik visada tekdavo sugrįžti prie pirmojo Onutės pasiūlyto sprendimo.
  Praėjusiais metais, likus gal mėnesiui iki Kalėdų, Tomas susipyko su Audre - išvadino ją prostitute ir išdavike. Konfliktas įvyko per gimtadienį, todėl aplikinių dėmesio nebuvo išvengta.  Kada jų barnio nufilmuoti vaizdai šviesos greičiu pradėjo sklisti Facebooke, Tomas tikrai galvojo, kad neatsigaus. Po tokios scenos žmonės ne tik, kad nesiųs dovanų, nespaus "laikų", bet išbrauks iš draugu sąrašo ar net "užbanins". Juk būtent taip pasibaigė to televizijos žurnalisto karjera. Na kaip ten jo pavardė? Neatsimenu…. Būtent, neatsimenu, o juk tik prie porą metų jis buvo Saulės Sistemos Top Lyderių dešimtuke. O kur jis dabar? Niekas nežino. Gal kaip ir daugelis nevykėlių bando verstis, keliaudamas po Saturno žiedą,  ieškodamas brangiųjų metalų su viltimi vieną dieną surasti tikrą lobį.   
    O štai jam skandalas ne tik, kad nepakenkė, bet dar ir iškėlė jo reitingus į šalies top šimtuką –  net aukščiau už paties Saulės Sistemos Duomenų Centro Prezidento reitingus. O juk po to siaubingo kivirčo Tomas viską metė ir, kaip ir šiandien, nuskrido tiesiai į Marsą pasislėpti nuo žmonių ir pagalvoti ką toliau daryti.  Facebooke žinia sklido iš lūpų į lūpas, tiksliau nuo vieno kompiuterio prie kito kompiuterio. Tomas atsijungė nuo Faceboooko ir bijojo net pasižiūrėti į žinutes pranešančias, kad Tomo vardas vėl buvo paminėtas viename ar kitame Facebooko pokalbyje. Ir štai tada pasirodė Onutės holograma ir pareiškė:
-              Nepergyvenk, Tomai.  Po valandos ir aštuoniolikos minučių viskas pasimirš.
    Kada po poros valandų Tomas įsidrąsino prisijungti prie Facebooko, naujienų srautas judėjo lyg niekur nieko. Kivirčo vaizdų niekur nebuvo matyti. Viskas išnyko lyg dūmas.  Tada Tomas pagalvojo, kad žmonės ko gero perdeda kalbėdami apie Facebooko įtaką ir galią. Jam ir į galvą neatėjo mintis, kad Onutė galėjo čia prikišti savo nagučius,o tiksliau savo programėlę. O jis jai net nepadėkojo!

  Tiesa, prieš Kalėdas jis Onutei įstatė muzikinę vinjetę su senovine Džono Lenono daina “So this is Christmas”, kurią visai netyčia atkapstė tarp informacijos šiukšlių. Įdomi tokia daina buvo. Įrašo technika, matėsi, primityvi, bet daina turėjo kažkokį žavesį. Tada dar pagalvojo, kad Onutei tiks.
  O prieš pat išskrendant namo švęsti Kalėdų, Onutė jam atsiuntė pranešimą su niekada negirdėta dainele “ All I want for Christmas is you”. Tada Tomas pagalvojo - kaip malonu, kad jo senutė Onutė atkapstė jam tos pačios epochos dainą. Toliau sekė sakinys : " Linkiu patekti į Facebooko reitingo top trisdešimtuką!". Panašius linkėjimus žmonės dažnai siųsdavo vienas kitam, bet paprastai linkėdavo patekti į šimtuką, dešimtuką. O čia …. trisdešimtuką. Tada tai atrodė nereikšminga smulkmena, bet reitinge Tomas užėmė dvidešimt devintąją vietą.
  ******
  Duomenų Centras dar buvo tuščias. Nors Centras dirbo ištisą parą, bet paros atskaita vyko pagal Žemės Grinvičo juostos laika. Dauguma darbuotojų atvykdavo aštuntai valandai ryto.  Dabar laikrodis rodė vos šešias. Pakilus reitingams, Tomas iš karto buvo pakeltas pareigose ir per metus tapo vienu iš kompanijos viceprezidentų. Tai pridėjo atsakomybės ir streso, bet taip pat atvėrė daug durų kompanijoje. Tomas pasibeldė į inventorizacijos skyrių.
    Duris atidarė vyrukas susivėlusiais plaukais ir apšnerkštu kombinezonu. Tomas jo nepažinojo.
-          Sveiki, aš esu Tomas…
-          Taip, ponas viceprezidente, aš jus pažįstu, - vaikinas nusišypsojo. - Aš esu Nigelis, technikas.
-          Puiku, man jūsų ir reikia. Aš domiuosi, kur jūs padėjote mano senąją sekretorę AHIXXVI.
-          O ar jūsų netenkina jūsų naujoji virtuali asistentė? – pasidomėjo Nigelis.
-              Tenkina, bet yra besidominčių antikvariatu. Norėčiau pažiūrėti, kokia yra jos būklė ir įvertinti už kiek būtų galima ją parduoti.
-              O, žinoma, tuoj pažiūrėsiu, kur ji nudanginta, - Nigelis puolė prie kompiuterio -jaunesniajam techniniam personalui virtualusis asistentas nepriklausė.
-              Ah..ah.. – nutesė Nigelis, – panašu, kad AHIXXVI buvo nurašyta ir atiduota į sąvartyną. Jos vertė per žema pardavimui.
Tomą išpylė šaltas prakaitas.
-              O gal galima pasižiūrėti sąvartyne? Aš vis tiek norėčiau ją apžiūrėti.
-              Lyg tai dar turėtų būti neišvežta. Mes paprastai valomės kartą per metus  -  sausio mėnesį.
Tomas su palengvėjimu atsiduso:
-            Puiku, Nigeli. Eime, pasižiūrėsime.
-              Man įdomu, kodėl šita Onute taip visi domisi? Tas bandymas suderinti dirbtinį intelektą su emocijomis buvo gana pavojingas.
-              Palauk, palauk, - Tomas sustojo. – Kas dar Onute domėjosi?
  -              Na prezidentas. Jis pats Onutę man pristatė. Mes porą dienų bandėme prisijungti, bet ji vis atšaudavo: "Neteisingas slaptažodis". Nors mes turėjome visų jūsų slaptažodžių sąrašą, bet taip ir nepavyko prisijungti. Ar jus ten kažką su slaptažodžiais pribūrėte?
-        Ne, aš nieko nedariau. Kada tai buvo?
-        Na kada jūs į Venerą buvote išsiųstas. Ar iš tiesų tas naujasis kurortas toks nuostabus kaip hologramose?
-          Taip, Pramogų Centras tikrai užgniaužia kvapą, - užtikrino Tomas.
Nigelis atidarė duris į milžiniško dydžio patalpą.
-          Va čia, F eilėje penkiasdešimt antroje vietoje turėtų būti mūsų Onutė. Hmm…. Nėra jos… Nesuprantu. Nėra jos, Tomai.
-            Gal kas nors ką nors supainiojo? - su viltimi ištarė Tomas.
Nei tą dieną, nei po to Onutė taip ir neatsirado. Nigelis pažadėjo pranešti Tomui, jeigu suras Onutę ar išsiaiškins, kas jai atsitiko. Deja, iki Kalėdų taip niekas ir neišaiškėjo.

*****
  Laikas iki Kalėdų Tomui prabėgo kaip sapne. Kalėdų išvakarėse Tomo bute prie Facebooko susirinko visa šeima – Audrė, Tomukas jaunesnysis, Audrės tėvai ir Tomo motina. Tomo tėvas jau seniai buvo miręs, užtat atskrido Audrės brolis su žmona ir dviem vaikais. Susidarė ne toks jau mažas būrys giminaičių – ir visi turėjo viltį pasidžiaugti aukštais Tomo reitingais ir gal būt ir šiek tiek kilstelėti savuosius, pabrėžus savo asociaciją su Naujųjų Lyderių Komandos nariu.
  Štai štai… Facebookas atraportavo, kad Kalėdų Senelis pasirodė pas kaimynus pirmame aukšte, va jau antrame, trečiame ... Ir štai jo holograma su milžinišku dovanų maišu sustojo Tomo bute. Suprantama, visi žino, kad dovanų maišą įkūnija paprasčiausias 8D spausdintuvas, bet kam tai rūpi, kada iš jo krenta ilgai lauktos dovanos ir jų hologramos eilute rikiuojasi Facebooke?
  - "Vintažiniai Joseph Statkus Modelių Namų kailiniai Audrei nuo Tomo!". Nuostabūs, nuostabūs! Tik penkiolikai moterų visoje šalyje pasisekė gauti tokią dovaną!  - šaukė Kalėdų Senelis.
  Tomo Facebookas turėtų lūžti nuo “laikų”, bet Facebookas tylėjo.  Va vienas, du, trys “laikai” nuo kaimynu.. Ir tai viskas? Audrė jau gavo kelis tūstančius. 
-          "IPhonas 2021 Tomui jaunesniajam nuo Tomo vyresniojo. Paskutinis technologijos pasiekimas!" –  ir penki šimtai aštuoniolika "laikų" Tomui jaunesniajam, bei keturi "laikai" Tomui vyresniajam.
-              Tomuk, kažkas čia ne taip, – sunerimo Tomo motina. – Ar tu ką nors tokio iškrėtei, kad tavo populiarumas nukrito?
-              Nežinau, nežinau... - atsakė Tomas, užsiversdamas stikliuką degtinės.
-              Paskutinė dovana, –po geros valandos dovanų dalinimo pranešė Kalėdų Senelis. – Jums Tomai! Nuo nežinomo gerbėjo.
    Kambaryje pasirodė senamadiškai apsirengusios merginos holograma ir uždainavo:
“Last Christmas, I gave you my heart
But the very next day, you gave it away
This year, to save me from tears
I'll give it to someone special…”*
*****
Kalėdų Senelis jau seniai sugrįžo į Šiaurės Ašigalį, svečiai išėjo, net Audrė su Tomuku nuėjo miegoti, tik Tomas vienas rymojo prie Facebooko nenuleisdamas akių nuo "laikų" skaitiklio.

Facebooke tvyrojo mirtina tyla.


*Laisvas vertimas:
Per praėjusias Kalėdas aš atidaviau tau savo širdį,
Tačiau jau kitą dieną tu ją išmetei.
Šiemet aš išvengsiu ašarų
Ir padovanosiu ją kažkam kitam ...