Rašyk
Eilės (71920)
Fantastika (2163)
Esė (1687)
Proza (10305)
Vaikams (2453)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pasaka apie Riešutą

„Pasaka apie Riešutą“ yra kalėdinė dovanėlė m b

Jis buvo vienas iš daugelio riešutų, užaugusių ant lazdyno kartu su savo broliais ir sesėmis. Atėjus laikui juos visus nuraškė, sudėjo į maišą ir kažkur išvežė. Tada Riešutas užmigo. Kai pabudo, buvo tamsu ir šilta, o aplink kažkas kugždėjo, krebždėjo, čežėjo, brazdinosi.
- Ei. – nedrąsiai pratarė Riešutas.
Niekas neatsakė, bet garsai sustiprėjo.
- Ei. - pakartojo Riešutas. - Kas čia?
Kažkas visai šalia spragtelėjo, ir Riešutas išvydo, kad blizgančius įvairiausių spalvų popierėlius.
- Čia mes. O tu kas?
- Aš Riešutas. O kas čia šviečia? Ir kur mes visi esame?
- Čia žaislinis prožektorius. O tu, brolyti, pakliuvai į Kalėdų Senelio maišą. Tarp mūsų, saldainių.
- Kalėdų Senelio? O kas jis per vienas?
- A... m... aš ir pats gerai nežinau. Bet jis... jis neša vaikams dovanas. Per Kalėdas. Mes irgi esame dovanos. O tu kas?
- Jau sakiau, Riešutas.
- Bet ar tu dovana?
- Nežinau...
Pašnekovas kiek patylėjo.
- Vargu ar tu dovana. Nekaip atrodai. Ką tu moki daryti?
Riešutas nieko neatsakė. Jis nežinojo, ar yra dovana. Nežinojo, ką moka daryti - ką gali mokėti riešutas. Apskritai, ar daug gali žinoti, jeigu ką tik pabudai.
- Gal moku ridentis. O kas yra „dovana“?
- Dovana - tai... Na, dovanomis džiaugiasi.
- Kas?
- Vaikai. Tu per daug klausinėji. Pats viską pamatysi.
- Bet jei aš ne dovana, tai manimi niekas nesidžiaugs? – Riešutas susikrimto.
Saldainis jį įdėmiai apžiūrinėjo:
- Tu apvalus, bet per daug kietas... Man šoną nuspaudei. Ir tavo popieriukas kažkoks... įdomus... Ne, tu ne dovana. Vadinasi, papuolei čia atsitiktinai. – Saldainis buvo geras, bet kvailas. Vis dėlto jis stengėsi kalbėti atsargiai, nes nenorėjo įžeisti Riešuto.
- Tai ką gi man dabar daryti?
- Tavo vietoje pabandyčiau kažkaip išsigauti laukan. Atrodai tvirtas, turėtų pavykti. O aš pamiegosiu, kol dar nelabai supa. Labanakt, - Saldainis užgesino prožektorių, dar tvirčiau susisuko į blizgantį popierėlį ir užknarkė.

„Įdomu“, – pagalvojo Riešutas. – „Išsigauti. Bet kaip?“ Vis dėlto jis pradėjo atsargiai brautis tamsoje, pilnoje čežėjimo ir brazdėjimo, pamažu slinkdamas aukštyn pro keistas formas ir paviršius. Staiga kažkas dunkstelėjo ir jie sustojo. Dingo siūbavimas, čežėjimas ir brazdėjimas, todėl Riešutui pradėjo geriau sektis. Po kurio laiko jis išsprūdo iš maišo ir užsimerkęs šoko žemyn.

- Ai, - aiktelėjo Riešutas, atsitrenkęs į kietą paviršių. Tai tikrai nebuvo ta žolė, kurią vešėjo apačioje, kai jis dar augo ant lazdyno krūmo.

Paskui Riešutas matė, kaip kažkas, apsiavęs raudonomis šlepetėmis, atėjo ir pastatė maišą į vietą. Pasipainiojęs po kojomis Riešutas buvo nuspirtas po spinta. Čia tvyrojo prieblanda, tačiau jis netrukdomas galėjo stebėti, kas dėjosi aplink.

Kalėdų rytą prie eglutės atbėgo vaikai. Jie džiaugėsi, aikčiodami apžiūrinėjo dovanas ir čežino saldainių popierėlius, skaitė linkėjimus ir juokėsi. O Riešutui pasidarė liūdna, nes jis pasijuto niekam nereikalingas. „Kaip gaila, kad aš ne dovana“, - pagalvojo Riešutas.

Vėlai vakare viskas nurimo, bet ant elgutės tebešvietė nakčiai paliktos lemputės. Vaikai seniai miegojo savo lovelėse. Iš kambario kampo išlindo Pelė ir atbėgusi ėmė rankioti paliktus trupinius. Riešutas jos nematė, tačiau galėjo netrukdomas stebėti ant priešingos kambario sienos judančius šešėlius. Keistas siluetas mainėsi, švytavo, galėjai įžiūrėti čia uodegą, čia ūsus, čia didžiulius nagus.

- Kkk...as tai? – išsprūdo jam.
- Kas, kas... Šešėlių teatras, žinoma. – išgirdo balsą visai šalia. Iš netikėtumo gal būtų net užsidengęs ausį, jeigu būtų ją turėjęs.
- Oi.
- Kas tu ir iš kur tu čia?
- Aš Riešutas. Iškritau iš Kalėdų Senelio maišo.
- Tai vadinasi, tu dovana? – nustebo Pelė. – Ir tavęs nie-kas ne-pa-si-ge-do?
- Ne... Vargu ar aš dovana. Tiksliau, ne. Tikrai ne dovana. Aš per daug kietas. Mano popieriukas... oi, kevalas kažkoks.. įdomus, - pakartojo Riešutas tai, ką buvo girdėjęs iš Saldainio. – Bet labai norėčiau būti dovana.
- Kvailas daiktas. – sumurmėjo Pelė. – Kevalas kaip kevalas. Tik džiaukis, kad tu ne saldainis, būtum seniai suvalgytas.
- Su... valgytas?
- Nu.
- Kaip tai???
- Argi nežinai, kad per Kalėdas visi saldainiai suvalgomi, o jų blizgantys popieriukai išmetami į... kaip ten tą? Šiukšlių dėžę.
- Nežinau.
- Tai va, kad nežinai. „Labai norėčiau būti dovana“, - pamėgdžiojo Pelė, nutaisiusi verksmingą išraišką. Mes, pelės, visada džiaugiamės, kad esame pelės. Absoliučiai kvaila norėti būti kažkuo kitu, nei esi, aišku? Net pagalvoti negaliu, jeigu būčiau saldainis... Tfu! Kiekvienas iš mūsų, tokie, kokie esame, turime savo misiją.
- Ką tokią?
- Misiją. O gal tai vadinasi "vizija", bet nesvarbu. Žodžiu, tai kažkas, ką būtinai reikia nuveikti. Tu savo misiją gali atlikti tik būdamas Riešutas, o aš - tik būdama Pelė.
- O gal mano misija...  būti dovana? - Riešutas dar labiau nusiminė.
- Niekus šneki. Nors... - Pelė pritilo.
- Aišku. Bet... Ar tikrai visas dovanas suvalgo?
- O ką daugiau su jomis daryti? – Pelė pakraipė galvą. – Tu kažkoks keistas.
- Džiaugtis. Dovanomis kažkas džiaugiasi, nors ir trumpai. Saldainis taip sakė.
- Saldainis, saldainis... Surasčiau aš jį... Bet juos nuo mūsų gerai paslepia. - ji susimąstė, po to net pritūpė ant užpakalinių kojų. –  Tu tikrai nori būti dovana?
- Žinoma, noriu, – nedvejodamas pasakė Riešutas.
- Sugalvojau. Aš tave padovanosiu savo kaimyno Kurmio dukrai. Manau, jai patiks su tavimi žaisti.
- Kaip puiku! – nudžiugo Riešutas.
Tą vakarą jis užmigo jaukiame kurmiukės glėbyje.

Visą žiemą Riešutas praleido po žeme ir jam buvo linksma, nes Kurmio vaikai prisigalvodavo įvairiausių išradingų žaidimų. Tik vieną rytą, kai kurmių šeima dar miegojo, jis pajuto, kad vyksta kažkas nepaprasto. Nei iš šio nei iš to jo kevalas pradėjo traškėti, eižėti ir skilo. „Nejaugi tai viskas?“ – pagalvojo Riešutas.
- Žiūrėkit, vaikai. Jis... – dar spėjo išgirsti tėtės Kurmio balsą ir daugiau nieko nebejuto.

Po kelių dienų iš kurmiarausio išlindo mažas, bet tvirtas daigelis. „O vis dėlto – kaip smagu būti dovana!“ – pagalvojo Riešutas ir pasirąžė.