Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Laiko avys

Dovanėlė rašykui Poeziją turime daryti visi

Laiko avys

                                                „Pjūklas stipresnis, bet visados teisus kamienas“
                                                                Broliai Arkadijus ir Borisas Strugatskiai

                                                Žmogus geras, bet būna klysta


Paskubom kroviausi daiktus į nutrintą turistinę kuprinę. Prožektorius, degtukai, peilis, truputis maisto, vanduo, cigaretės, užrašai. Dar keli mažmožiai, ir viskas. Apsirengiau šiltais žieminiais rūbais, kuprinę užsirioglinau ant pečių. Išjungiau kambaryje šviesą. Už lango jau seniausiai sutemo. Baugią tamsią tylą trikdė dviejų sieninių laikrodžių tiksėjimas, bet ir jie lyg susitarę sustojo vienu metu. Mano laikas baigėsi. Ne tik mano... Mūsų. Turėjau išeiti, tik nežinojau kaip. Kiekvienas sekantis žingsnis, kiekvienas sekantis veiksmas bus klaida. Kietą sąžinę įkyriai maudė, tarsi medį graužtų kirvarpos. Bet kol kas klaida tik mano vieno žinioje, dar nesiritanti griaunamąja banga tolyn ir nieko nekliudanti. Kol laikrodžiai ir aš dar stovime sustingę. O gal imti ir užsnūsti taip stačiomis? Mėnesiui ar metams. Pradingti sau ir visiems...
Pradėjau mintyse skaičiuoti avis. Viena avis, dvi avys, trys... Skaičiavau lėtai. Kiekvieną jų gerai įsivaizdavau - jos ganėsi saulėtoj žydinčioj pievoj. Penkiasdešimt dvi avys, penkiasdešimt trys... Išplėčiau vaizduotėje ganyklos ribas, kad visos sutilptų. Aštuoniasdešimt šešios, aštuo...  Staiga - dzin-dzilin - kelnių kišenėje sunerimo telefonas. Paskubom sužvejojau jį. Gerai žinomas vardas ekrane.
- Gal norėtum paslampinėti lauke? Kavos pasiimtume prieš naktį.
Atsidusau. Išgalvotos miego avys manęs nepaslėpė. Namas taip pat nepaslėps. Delsiau.
- Esi?
- Esu, - atsiliepiau. - Norėčiau susitikti, bet, deja, yra kitų reikalų.
- Kokių? - susidomėjo.
- Eisiu avių ieškoti, - išpoškinau pirmą pasitaikiusią nesąmonę.
- Pasiimk ir mane kartu.
Neįtikėtina. Tik papurčiau galvą.
- Tai kaip?
- Tau ten negalima, visas išgąsdinsi.
Telefone pasigirdo juokas
- Be to, išeisiu ilgam, - pridūriau rimtai. - Visai žiemai tikriausiai, nes net nenutuokiu, kur jų būtų galima dabar rasti.
- Toks tu ir draugas... - juoką pakeitė nusivylimas balse.
- Nepyk.
- Gerai, nepykstu. Suprantu, jei reikia, tai reikia. Kai grįši... arba - jei grįši, papasakosi?
- Tikiuosi.
- Tuomet geros tau kelionės. Sėkmės.
- Sėkmės ir tau.
Vėl tyla. Net šviečiantys telefono ekrane valandų ir minučių skaičiai sustojo. Laikas sustojo. Bet ne gyvenimas. Judėti galima toliau. Nebus prarasta nei viena sekundė iki tol, kol laikrodžių rodyklės atsigaus.
Žingsnis. Veiksmas. Sprogimas.
Užrakinęs namo duris patraukiau, kur akys veda. Miegantis miestas alsavo į nugarą. Žibintų šviesos blėso. Dabar buvo galima ir pasiklysti. Kelią į pasiklydimą gerai nušvietė mėnesiena, o šaltis vertė sparčiau judėti į priekį. Kreiva linija sujungiau miškus, upes, laukus, ežerų pakrantes. Taip tamsiu šešėliu alsuojančiu garais, kaip nusikaltėlis, kad niekas nepamatytų, slinkau per naktį. Ir tik vos pradėjus švisti, kai neliko nė menkiausio supratimo, kur randuosi, ėmiau dairytis vietos apsistoti. Netrukus šalia kažkokios kalvos, gal piliakalnio, įžvelgiau iš žemės kyšančią neaiškią konstrukciją. Prisiartinęs ir pasišvietęs prožektoriumi supratau aptikęs gelžbetoninį bunkerį. Viename šone siaura anga užversta lentgaliais. Užtrukau kelias minutes, kol atsilaisvinau įėjimą. Apleista karinė liekana, bet viduj gan tvarkinga. Pats tas užsibarikaduoti, rasti bendrą kalbą su išsigalvotomis avimis ir peržiemoti lyg miegančiai meškai. Vis tiek laiko kruopelytės nekrito žemyn. Suvalgiau kelis sausainius, atsigėriau vandens, surūkiau cigaretę. Išsitiesiau ant siauro betoninio gulto pasikišęs kuprinę po galvą. Reikėjo kažkaip susidoroti su stingdančiu šalčiu. Kad ir nusišauti miegu. Nusišauti pavyko. Budrumas nusileido nuovargiui, ir aš net nepradėjęs skaičiuoti giliai užsnūdau. Be sapnų. Ilgam.
Nubudau labai staigiai, pakildamas ir atsisėsdamas savo urve. Iš pradžių pasirodė viskas po senovei. Tie patys šaltis ir tamsa. Tačiau labiau atkutęs po ilgo miego, suaktyvinęs apspangusias jusles pajutau drėgmę. Išgirdau kaip vandens lašai kapsi į grindis.  Ir kirvarpos kapituliavo nepajėgusios sugraužti sąžinės. Kažkas pasikeitė. Negi laikrodžių rodyklės pajudėjo? Išsitraukiau telefoną, bet jis nerodė jokių dirbtinės gyvybės ženklų. Susirinkau mantą ir užsidėjęs kuprinę ant pečių išlindau į lauką. Mane pasitiko mėnesiena ir tirpstantis sniegas. Čia buvo daug šilčiau nei viduj. Gal jau pavasaris? Kuris laikas trypčiojau vietoj neišmanydamas, ką daryti. Jaučiau, reikia judėti. Tačiau kuria kryptimi? Galiausiai nusprendžiau tiesiog eiti - toliau link vasaros, kur galėjo ganytis avys.
Tolumoje pamačiau namų siluetus skendinčius nakty. Dideliu lankstu apėjau šį kaimą. Norėjau labiau nutolti nuo snaudžiančios civilizacijos, bet menamą kelią nupjovė plati upė vietomis apsitraukusi ledu. Ilgai vingiavau palei ją tai arčiau prisiartindamas, tai atsitraukdamas nuošaliau. Tikėjausi prieiti tiltą, kad nusigauti į kitą krantą. Pagaliau aptikau siaurą praminto sniego takelį sukantį statmenai link vandens. Patraukiau juo, bet staiga sustojau. Pasirodė, kažką išgirdau. Tikrai, tarp neaukštų medžių ant nuvirtusio rąsto sėdėjo žmogysta tamsiu paltu. Tyliai jai iš šono prisėlinau arčiau. Dar labiau nustebau – mėnulio šviesoje gerai įžvelgiau ilgus plaukus, smulkius veido profilio bruožus, drebančią ranką laikančią butelį (greičiausiai su alkoholiu). Tai buvo moteris. Ką ji čia veikė?! Aišku, manęs irgi galima būtų to paties paklausti. Bet ar vertėjo aiškintis? Juk keliai susikirto ne šiaip sau. Tik dažniausiai jie taip pat lengvai ir išsiskiria sankryžoje palikdami neatskleistą prasmę, kuri išnyks užmaršty. Kiek įmanoma ramiau, kad neišgąsdinti, paklausiau:
- Gal galiu prisėsti?
Ji nekrūptelėjo, bet ir neatsisuko. Kurį laiką tylėjo.
- Gali, - pagaliau atsakė.
Nusiėmiau kuprinę nuo pečių ir atsisėdau šalia. Išsitraukiau cigaretes, degtukus, užsirūkiau. Ji vis nedrįso pažvelgti į mane. Neskubėdama gėrė tiesiai iš kakliuko. Aš irgi neskubėjau. Nebuvo kur. Rytas dar toli. Pasiūliau cigaretę, kurią ji neryžtingai paėmė. Pridegiau. Po to butelis atsidūrė mano rankose, ir aš nugėriau kelis gurkšnius. Viskis. Geras, stiprus, šildantis. Palengva mes įsikalbėjome tarsi seni pažįstami nesimatę šimtas metų, todėl turintys daug ką papasakoti vienas kitam.
- Beje, gal žinai, kokia čia upė? - pasidomėjau.
Ji nustebusi sužiuro į mane.
- Šita? – mostelėjo ranka į dešinę.
Mhm – linktelėjau.
- Tu ką, iš mėnulio nukritai? Tai juk Nevėžis.
- O tiltas yra?
- Ir dar koks! - ji visa net pralinksmėjo. – Einam palinguoti, - pasiūlė.
- Kur palinguoti? – dabar mano eilė buvo nustebti.
- Ant tilto, kaip beždžionės. Juk tai Beždžionių tiltas! Būtinai turi išbandyti.
- Negirdėjau tokio. Apskritai, kur mes randamės. Koks čia kaimas? - mostelėjau ranka į kairę pusę.
- Turistauji? Pasiklydai?
- Panašiai. Tai koks čia kaimas?
- Surviliškis. Nebūsi girdėjęs, jei jau tilto nežinai.
- Surviliškis?! – išsižiojau.
- Negi žinai?
- Atrodo. O iki parduotuvės toli?
- Kokios?
- Hmm, - pasimečiau. - Na, ten dar paštas, seniūnija yra šalia.
- Nors viskis ir į pabaigą, bet dar mažiausiai kelios valandos iki atidarymo.
- Nesupratai, - nusijuokiau stumteldamas nestipriai pečiu jai į šoną. – Tai vis dėlto, kur parduotuvė?
Ji apsidairė, kad susiorientuoti, ir nurodė kryptį ranka.
- Kažkur ten. Tiesiu taikymu koks puskilometris.
- Padarom taip, - atsistojau. Galvoje jau turėjau planą. – Pradžioje išbandysime mano vieną sumanymą, po to tavo beždžionių tiltą.
- Nagi nagi, - ji nepatikliai žvelgė į mane iš apačios. – Ar tik nesumąstei apvogti parduotuvės?
- Lekiam.
Pačiupau jos ranką, vis dar šaltą, bet jau nedrebančią, ir truktelėjau į save. Ji pakilo vos neišmesdama butelio. Nepaleidau jos. Kita ranka pakėliau nuo žemės kuprinę ir patraukiau takeliu tolyn nuo upės. Netrukus pasukau į kairę per nedidelius apsnigtus brūzgynus.
- Ei, mums ne į tą pusę!
- Į tą, - patikinau.
- Tai tu esi čia buvęs? Ką sugalvojai? – balse jautėsi lengvas dusulys nuo greito ėjimo ir svaigulys nuo viskio.
- Nepatikėsi, bet esu. Turiu patikrinti kai ką.
Degiau entuziazmu. Ji stengėsi neatsilikti, kad nenutampyčiau rankos.
- Nepasakysi?
- Pamatysi. Gali gautis nuotykis.
Daugiau nekalbėjome, gaudėme kvapą. Bridome apsnigta pieva palei nedidelio siauro miško pakraštį. Netrukus už medžių įžiūrėjęs kažkokius statinius pasukau link jų. Taip, atrodo čia kaimo pradžia. Sustojome, apsidairiau.
- Dabar tyliai, kad kokie šunys neišgirstų, - paliepiau paleidęs jos ranką. – Einame.
Aplenkėme porą namų, klėtį, apsnigtą traktorių ir kitą neaiškią techniką, kirtome nedidelį sodą. Perlipome žemą vielinę tvorą, į kurią prieš tai atsitrenkę vos nenuvirtome. Dar keliolika žingsnių ir pasiekėme tikslą.
- Atėjome, - pasakiau atsipūsdamas.
- Nesupratau, - ji dairėsi sutrikusi į visas puses mėnulio pilnaties nušviestoje atviroje erdvėje. – Kaimo pakraštys, toliau laukai, čia elektros stulpai, dar kažkas už šitos aukštos tvoros.
- Ne kažkas, o Surviliškio pastotė, - patikslinau. – Girdi, transformatorius burzgia?
- Nu ir?
- Dabar ir patikrinsiu ar nepersistengta su apsauga. Palauk čia, būk pasiruošusi.
- Kam?
- Bėgti.
- Baik juokus.
Bet aš jau žengiau kelis žingsnius link pagrindinių uždarų įvažiavimo vartų. Priėjau prie pat jų beveik paliesdamas. Nieko. Pavaikščiojau pirmyn atgal. Jaudinausi šiek tiek, nors nusikalstamos veikos nedariau, į uždraustą teritoriją nelindau, ant tvoros nesikabarojau. Jau norėjau grįžti, bet dar iškėliau rankas ir pradėjau stipriai mosikuoti aukštyn žemyn pasišokinėdamas. Ir to užteko – suveikė apsauga. Akimirksniu įsijungė galingi prožektoriai nušviesdami visą pastotės teritoriją. Ir mums teko truputis toliau nuklydusių liuksų. Jokia garsinė sirena necypė, tylą ir toliau graužė tik monotoniškas transformatoriaus burzgėjimas. Atsisukęs įdėmiai nužvelgiau savo nuostabią, visiškai pasimetusią, neblogai įkaušusią ir sužvarbusią pakeleivę. Kaip ten bebūtų, Johnnie Walker butelį pabalę pirštai laikė tvirtai ir neketino paleisti.
- Bėgam, - juokdamasis riktelėjau ir pačiupau jos ranką. – Atgal tuo pačiu keliu prie tilto.
Antrą kartą jos raginti nereikėjo. Pasigirdo tolimas šunų lojimas, poroje langų įsižiebė šviesos. Pasileidome kiek kojos neša ir sustojome tik pasiekę tą gulintį rąstą prie takelio. Smagiai kikendami sudribome ant jo pailsėti.
- Pripažįstu, sušildei mane. Bet ką tu ten pridirbai? – ji atkišo man butelį. – Man užteks.
Paėmęs pateliūskavau. Gėrimo buvo gal tik keli gurkšniai.
- Pasilikime kitam kartui, - įgrūdau butelį į kuprinę. - O ten suveikė judesio daviklis. Teko vartyti projektą ir jau tada kilo įtarimas, kad neatidžiai sumontavus, saugoma zona gali išlysti už teritorijos ribų. Atsirado proga, patikrinau.
- Netvarka...
- Aišku, joks normalus žmogus šiaip sau nesitrainios iškeltomis rankomis palei tvorą.
- Bet pasitaiko nenormalių, - ji stuktelėjo kumščiu man per koją. - Ir kas dabar bus?
- Nieko. Atvažiuos lestukai, įsitikins, kad neįsibrauta, atjungs signalizaciją ir išvažiuos.
- Neieškos mūsų?
- Tikrai ne, - nuraminau. – Gerai, dabar tavo eilė.
- Kam? – nesuprato.
- Kaip kam? Beždžionių tiltą rodyk!
- O tai prie parduotuvės neisim?
Dabar aš nesupratau klausimo. Bet po akimirkos susivokęs nusikvatojau.
- Neisim. Kartą pravažiuodami sustojome prie jos. Išliko atminty vienintelis kaimo orientyras. Apie pastotę vargiai galėjai žinoti, tai ir neklausiau.
- Tai jau tikrai.
- Atsipūtei? Tada einame.
Dabar mėnulis slėpėsi už medžių arčiau horizonto.  Iš rytų pusės dangumi lėtai slinko rusva ir mėlyna banga savo kelyje prarydama žvaigždes. Nauja diena lūkuriavo prie slenksčio.
Beždžionių tiltas buvo visai šalia, tik už kelių dešimčių žingsnių. Ir jis man tikrai paliko įspūdį. Ne tik vaizdas, bet ir garsas. Skirtinguose krantuose nuo aukštų medinių arkų per upę karojo trosai. Ant šių trosų ir buvo pakabintas siauras, bet tvirtas medinių lentų tiltas. Jis buvo gan žemas, todėl labiau išsikišusios ledo lytys ji siekė, stūmė visą sukraipydamos. Gavosi braškančių konstrukcijų užtvanka ir dusliai eižinti ledų sangrūda su šniokščiančiais vandens sūkuriais.
Minutę stovėjome krante ir gėrėjomės paslaptingu naktinės upės reginiu.
- Išbandymai kelyje? – paklausiau.
- Bijai?
- Tik po tavęs, - apsimečiau, nors nė kiek nebijojau. Ir tik nekantravau kuo greičiau užlipti.
Ištiesusi rankas į šonus, laikydamasi už konstrukcijų ji žengė atsargiai į priekį. Neatsilikau. Pasiekę vidurį atsisukome prieš srovę, tvirtai įsikibome į turėklą susiglaudę petys petin. Pasaka! Dabar mes beždžionės, lingavome kartu su tiltu talžomu lyčių.
- O kas kitame krante?
- Namai, - atsakė nesudvejojusi.
- Žinai, man atrodo čia laiko upė, kurią sukaustė ledai. Ir laiko tiltas. Žiemą galima sau daugiau leisti, kol ledai neištirpo.
- Žinau.
- Ir ką sau leidi?
- Matuojuosi rūbą. O tu?
- Ieškau būdų.
Nutilome ilgam. Supomės kilnojami gamtos jėgos. Danguje žėrėjo tik likučiai žvaigždžių.
- Eime, - pasiūliau. – Į namus, kur laikrodžiai tiksi.
Persikėlėme į kitą krantą ir atsisukome paskutinį kartą pasižiūrėti.
- Kaip galvoji, ar galima žiemą lauke surasti bandą avių?
Ji tik truktelėjo pečiais.
- Man atrodo aš radau. Žiūrėk kiek jų daug, kaip jos grūdasi prie šio tilto, - rodžiau ranka į baltas ledo lytis.
- Tu tikras piemuo. Aš nesugalvočiau taip, - ji nusijuokė.
Nebyliai atsisveikinę su upe ir tiltu patraukėme link namų. Takelis praplatėjo ir išsišakojo gyvatės liežuviu. Mano pakeleivė žengė toliau. Aš stabtelėjau, man kita kryptimi. Ištraukiau iš kuprinės viskio butelį. Ji atsigręžusi priėjo prie manęs.
- Čia tavo, grąžinu.
- Dėkui, - perėmė butelį.
- Už ką? – nustebau.
- Už kompaniją.
- Tuomet atsilyginu ta pačia padėka, - šyptelėjau.
Laukė išsiskyrimas. Delsėme.
- Tau toli iki namų? – paklausiau.
- Toli, bet dar yra laiko iki ryto. Iki kažkurio.
- Man irgi. Laikas dar nespėjo įsibėgėti pilnu tempu.
Mes paspaudėme rankas ir pradėjome tolti vienas nuo kito.
Kažkurį rytą aš įžengiau pro savo namų duris. Abu sieniniai laikrodžiai tvarkingai ritmiškai tiksėjo. Laiko kruopelės vėl byrėjo. Kažkur ten prie tilto ledų sangrūdą suiro, avys išsivaikščiojo, išlipo į krantą rupšnoti sniego žolę. Jei dabar susprogdinti klaidos užtaisą, jos banga nusiristų upe nestabdoma mažų mažiausiai iki kitos žiemos. Išsitraukiau telefoną. Šis švytėjo nepriekaištinga savo dirbtine gyvybe. Paskambinau. Laukiau, vieną po kito monotoniškus pypsėjimus lydėjau iš dabarties į praeitį.
- Kokie žmonės! – pagaliau atsiliepė užkimusiu balsu.
- Sumetam kavos kartu? – lyg niekur nieko pasiūliau.
- Aišku, malonu tave ir vėl girdėti, bet man dar per anksti. Miegu. Naktis buvo kaip reikiant. Padauginau šiek tiek... dar tas... anas...
- Suprantu. – nė trupučio nenusivyliau. Skubėti nebūtina.
- Nepyk.
- Net norėdamas negalėčiau, - nusišypsojau. - Miegok. Dar susiskambinsime.
Jau norėjau nutraukti ryšį, bet išgirdau:
- Palauk, o kaip avys? Ar radai?
- Radau.
Dabar šypsojausi ne aš vienas;)