Tėvas Stanislovas OFM Cap.* (kun. Algirdas Mykolas Dobrovolskis) gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje. Mokėsi gimtajame miestelyje ir Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Tėvas Stanislovas – dvasininkas, prikėlęs naujam gyvenimui daugybę nusivylusių bei paklydusių sielų ir visuomet buvęs tų, kuriuos visuomenė atstūmė ir užmiršo, užtarėjas. Kunigas vienuolis visą gyvenimą veržėsi pas žmones, troško jiems padėti, nuoširdžiai bendraudavo su kiekvienu ir rūpindavosi, kad ateinantis žmogus jaustųsi savas ir laukiamas.
1936 m. įstojo į kapucinų vienuoliją Plungėje. Per įvilktuves jam buvo duotas Stanislovo vardas. Noviciatą brolis Stanislovas atliko Plungės kapucinų vienuolyne, vėliau buvo perkeltas į kapucinų vienuolyną Šiauliuose, kur ėmėsi filosofinių ir humanitarinių studijų. 1941 m. davė amžinuosius įžadus ir įstojo į Kauno kunigų seminariją studijuoti teologijos. Kauno arkikatedroje 1944 m. kovo 25 d. buvo įšventintas į kunigus, ir brolis Stanislovas tapo tėvu Stanislovu. Po kunigystės šventimų tėvas Stanislovas paskiriamas į Petrašiūnų vienuolyną, taip pat siunčiamas vesti misijų, rekolekcijų, sakyti atlaidų pamokslų įvairiose parapijose, daugiausia Žemaitijoje. Taigi tėvas Stanislovas, jaunas vienintelio neuždaryto Lietuvoje kapucinų vienuolyno Petrašiūnuose kunigas vienuolis, pradėjo savo didžiąją gyvenimo misiją – kelionę po Lietuvos bažnyčias.
1948 m. rugsėjo 11 d. sovietų saugumas suėmė tėvą Stanislovą, apkaltinęs jį per pamokslus skleidus idėjas, nukreiptas prieš tuometinę valdžią. Tėvui Stanislovui buvo skirta dešimties metų bausmė pataisos darbų stovyklose.
1956 m. kalinius iš lagerių pamažu imta paleisti namo. Už tai, kad atsisakė lankyti politines pamokas, tėvas Stanislovas išbraukiamas iš anksčiau laiko paleidžiamųjų sąrašo. Bet štai pagaliau 1956 m. rugpjūčio 10 d., aštuonerius metus kentęs nelaisvę, jis gavo leidimą palikti zoną. Tačiau kitų metų pavasarį gavo raštą, kad privalo tuose pačiuose lageriuose bausmę atlikti iki galo. Galutinai į laisvę grįžo 1957 m.
Grįžo ir buvo paskirtas Juodeikių parapijos klebonu. Tačiau ramybėje paliktas nebuvo – tuometinis Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis pasikvietė tėvą Stanislovą ir įsakė jam nusiskusti barzdą ir nebevažinėti pamokslauti už Juodeikių parapijos ribų. 1960 m. gegužę tėvas Stanislovas buvo atleistas iš Juodeikių parapijos klebono pareigų ir paskirtas Žemaitkiemio parapijos altaristu. Po mėnesio Religinių kultų tarybos įgaliotinis atėmė iš jo registracijos pažymėjimą, uždraudė klausyti išpažinčių, sakyti pamokslus ir teikti kitus sakramentus, taip pat kategoriškai reikalavo nebevažinėti pamokslauti į kitas parapijas.
1961 m. tėvas Stanislovas tapo Ugionių ir Milašaičių parapijų klebonu, 1962 m. buvo atleistas ir paskirtas Butkiškės parapijos klebonu, o 1966 m. kovo 7 d. tapo Paberžės parapijos klebonu.
Taigi nuo 1966 m. jis jau Paberžėje, nuošalioje Kėdainių rajono parapijoje, tapusioje dvasios atgaiva, savotišku Lietuvos intelektualų centru. Tėvas Stanislovas ėmėsi tvarkyti Paberžės bažnyčią, šalia esančias kapines, rinkti ir restauruoti įvairius bažnytinius daiktus, drabužius, paveikslus. Sukaupė unikalią kolekciją, kurią apgyvendino svirnelyje-muziejuje. Į Paberžę tėvo Stanislovo meilė ir švelnus būdas traukė visus – tikinčiuosius ir netikinčius, miestiečius ir paprastus kaimo žmones.
Nuo 1980 m. jis aptarnavo ir Surviliškio parapiją, o 1990 m. tėvui Stanislovui kapucinų ordinas pavedė rūpintis Dotnuvos vienuolynu. Į tai tėvas įsitraukė su nauja energija, ir Dotnuvos ansamblis tarsi atgimė naujam gyvenimui. 1992 m. pradžioje tėvui buvo pavesta aptarnauti Šlapaberžės parapiją ir, kiek vėliau, Gudžiūnų parapiją.
Tėvo Stanislovo triūsas neliko neįvertintas. 1996 m. jis apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1997 m. tėvui Stanislovui suteiktas Kėdainių krašto Garbės piliečio vardas, be to, jis ne kartą išrinktas populiariausiu rajono žmogumi. 1999 m. už žydų gelbėjimą Antrajame pasauliniame kare apdovanotas Žūvančiųjų kryžiumi. 1999 m. pabaigoje Panevėžio miesto Dailės galerijoje tėvui Stanislovui buvo įteikta Santarvės fondo premija už tautos santarvės ir tolerancijos puoselėjimą.
Tėvas Stanislovas stengėsi kaip galėdamas geriau atlikti visas pareigas, tačiau pats pajuto, jog jam jau per sunku, ir 2002 m. kovo 28 d. jo paties prašymu buvo atleistas iš visų užimamų pareigų ir visam laikui persikeltas gyventi į jo numylėtą Paberžę, į naujai pastatytą špitolę, kurią pastatė labdaros fondas „Tėvo Stanislovo namai“. Šias pareigas jis ėjo iki mirties. Paskutinę savo gyvenimo savaitę tėvas Stanislovas praleido Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje, nors ir buvo prasitaręs, kad gyvenimą baigti norėtų Paberžėje. Šiam jo norui išsipildyti nebuvo lemta. Mirė tėvas Stanislovas eidamas 87-uosius metus, 2005 m. birželio 23 d.
Apie jo gyvenimą išleistos knygos V. Morkūnienės Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje (2006) , A. Juozaičio Tėvas Stanislovas: pasakojimų knyga (1995), sukurti dokumentiniai filmai Atverk duris ateinančiam, Tėvas Stanislovas: stotis tyloje.
Bibliografija:
Tėvo Stanislovo pamokslai / parengė ir redagavo T. Pažūsienė. – Vilnius : Diena, 1994. – 155, [4] p.
Apie meilę ir tarnystę / Tėvas Stanislovas ; [sudarė ir redagavo Teresė Pažūsienė]. – Vilnius : Margi raštai, 1997. — 431 p.
Atsidūsėjimai / Tėvas Stanislovas ; [sudarė Linas Bukauskas]. - 2-asis leid. - Vilnius : Dialogo kultūros institutas, 2003 (Kaunas : Morkūnas ir Ko). - 67, [2] p.
Apie meilę ir tarnystę / Tėvas Stanislovas ; [sudarė ir redagavo Teresė Pažūsienė]. – 3-iasis leid. – Vilnius : Margi raštai, 2003 (Vilnius : Vilspa). – 431, [1] p.
* OFM Cap. – Mažesnieji broliai kapucinai, viena iš trijų savarankiškų šeimų, sudarančių Šv. Pranciškaus Asyžiečio įkurtą Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordiną.
