Kai Tarasui suėjo 11 m., jį apvagino ir nubaudė. Vėliau pasirodė, kad tikrasis vagis buvo pamotės sūnus. Tėvas nebegalėdamas apsikęsti atidavė Tarasą į pradinę mokyklą. Po metų mirė tėvas. Šeimos gyvenimas dar labiau pablogėjo. Tarasas į šeimą nebegrįžo, mokėsi ir dirbo pas vieną iš mokytojų. Teko badauti, o žiemomis ir šalti. Mokytojas – šventikas pagarboje laikė rimbą su kuriuo dažnai šventindavo mokinius ir ypač Tarasą. Kai šventikas vieną syki nusigėrė, Tarasas surišo jį ir su tuo pačiu rimbu nupliekė – taip atlygindamas už savo skriaudas. Po to teko slapta bėgti iš mokyklos. Jis atsidūrė Lisiankoje, kuri buvo garsi ikonų piešėjais. Truputį pasimokęs piešti ir neradęs tinkamo prieglobsčio, Tarasas vėl grįžo į Kirilovkos kaimą. Čia jis pradėjo ganyti bendruomenės gyvulius, bet buvo labai išsiblaškęs ir nesugebėjo gerai ganyti.
Po to jis nuėjo pas ikonų piešėjus į Chlipnovkų kaimą. Bet jo niekas nepriėmė, nes neturėjo raštiško atleidimo iš baudžiavos. Atėjęs pas dvarininką prašyti atleidimo, jis buvo paimtas į dvarą ir įdarbintas virėju. Tarasas nesugebėjo išmokti šio amato ir jį gražino dvarininkui ir rekomendavo išmokyti jį kambarių dekoratoriaus amato. Tačiau Tarasą padarė pono tarnu. Teko budėti prie pono ir vykdyti jo pavedimus. Bet ir čia Tarasą persekiojo nesėkmės. Galų gale dvarininkas išsiuntė jį į Varšuvą mokytis namų dažymo. Mokytojas pastebėjo jaunuolio talentą ir pasiūlė dvarininkui leisti mokytis pas portretistą Lampį.
Tuo laiku Lenkijoje prasidėjo neramumai, dvarininkas persikėlė gyventi į Peterburgą, o kartu su juo ir T. Ševčenka. Čia dvarininkas Engelhartas bandė jį vėl padaryti tarnu, bet Tarasas paprašė globėjo, kad leistų mokytis piešimo. Tada atidavė jį menininkui – despotui Širiajevui, kur teko dirbti visokius darbus, tik ne piešti. Taip prabėgo dveji metai. Likimas pasisuko taip, kad T. Ševčenka susitiko žemietį menininką Sotenką. Šis supažindino Tarasą su kitais menininkais, kurie pastebėjo jaunuolyje slypintį talentą ir pradėjo ruoštis išpirkti jį iš baudžiavos. Tuo rūpinosi Briulovas ir Venecianovas. Jie netrukus dvarininkui sumokėjo 2500 rub. ir 1838 m. balandžio mėnesį T. Ševčenka iš baudžiavos buvo išpirktas. Jis pradėjo lankyti Menų akademijos klases ir greitai tapo mylimiausiu Briulovo mokiniu.
Pirmieji literatūriniai pamąstymai ir bandymai prasidėjo, kai T. Ševčenka susitiko su menininku Sotenka. O apie savo poemas pradėjo sukti galvą piešdamas Briulovo dirbtuvėse. Iki to laiko Tarasas rašinėjo liaudies dainas, nes jis liaudies muziką buvo pamėgęs nuo vaikystės. Pirmieji ukrainiečių kalba parašyti eilėraščiai buvo išspausdinti 1840 m. knygoje „Kobzar“. Tvarkant literatūrinius reikalus, ieškant leidybai lėšų, T. Ševčenkai padėjo Grebenka. Labai aršiai Ševčenkos ukrainietiškus eilėraščius priėmė rusiškoji kritika ir ypač Belinskis, kuris tepripažino tik rusišką literatūrą. Ukrainiečių literatūrinė kalba jam buvo niekinė. Tačiau ukrainiečiai T. Ševčenkos eiles gyrė ir labai pamėgo. Greitai jis tapo ukrainiečių literatūriniu pasididžiavimu. Tarasas nežiūrėjo į rusų kritikus ir pradėjo rašyti tik ukrainietiškai.
1843 m. T. Ševčenka pasibastė po Ukrainą, aplankė savo gimtinę, susipažino ir susidraugavo su kunigaikštiene V. Repnina, dvarininku Tarnovskiu. Rašydamas eiles nepamiršo ir piešimo. 1839 – 1841 m. Menų akademija ne kartą jo paišytus darbus premijavo. 1844 m. nuvyko į Maskvą, susitiko su Ščepkinu ir Bodianskiu, parašė poemas „Čigirinas“ ir „Sapnas“. Pastaroji tapo vienu svarbiausių argumentų paimant jį į rekrūtus. 1844 m. T. Ševčenka vėl išvyko į Ukrainą, suartėjo su Zakrevskiu, aplankė kunigaikštienę V. Repniną. Grįžęs į Peterburgą toliau piešė ir 1845 m. kovo 25 d. gavo laisvo menininko diplomą. Netrukus T. Ševčenka ilgam paliko Peterburgą ir apsigyveno Kijeve.
Per Kuličių pradėjo dirbti Archeologinės komisijos bendradarbiu, pabuvojo Poltavoje. Įsimylėjo buvusio darbdavio Košico dukrą, bet jai ištekėti už buvusio baudžiauninko tėvai neleido. T. Ševčenka važinėjo po Ukrainą ir piešė archeologinius radinius. Į Kijevą grįžo 1846 m. Čia įsijungė į Kirilo – Metodijaus organizacijos veiklą ir dėl to jį, kai jau buvo gavęs Kijevo universitete dėstytojo vietą, suėmė. Šią organizaciją, kuri nebuvo revoliucinė, o tik švietėjiška, išdavė prisiplakęs apsimetėlis Petrovas. 1846 m. suimtus organizacijos narius atvežė į Peterburgą. Daugelį nuteisė kalėti, o T. Ševčenkai priteisė tarnauti kariuomenėje ir ištrėmė į Orenburgo kareivines (Orsko tvirtovė). Jam buvo uždrausta rašyti ir piešti, o aplinkui tvirtovę į visas puses tęsėsi niūri pusdykumė. Atsirado draugų, kurie palengvino jo gyvenimą kareivinėse, bet tai buvo ne laisvė, ne tarnyba Kijeve. Jį mokė kareiviškų komandų ir rikiuotės, o jis jų niekaip negalėjo išmokti. Jis toj nuošalioje tvirtovėje buvo tarsi gyvas palaidotas.
1847 m. jį pradėjo kankinti reumatas, o vėliau ir avitaminozė. 1848 m. dalyvavo ekspedicijoje į Aralo jūrą, kur turėjo piešti vietovės vaizdus. Po to žiemojo Kos – Arale, kur paštas ateidavo tik du kartus per metus. Kitais metais draugų pagalba T. Ševčenkai pavyko apsigyventi Orenburge, kur jam suteikė kambarius generalinio štabo kapitonas Gernas. Jis dabar galėjo laisvai susirašinėti ir piešti. Neilgai trukus, dėl karininkų ir T. Ševčenkos asmeninių intrigų, jis vėl buvo uždarytas į Novo – Petrovsko tvirtovę ir jam uždraudė piešti, skaityti ir rašyti. Čia per dvejus metus jis negalėjo parašyti nė vieno laiško, jį prižiūrėjęs kapitonas buvo grubus, niekino ir tyčiojosi iš rašytojo.
1852 m. Orenburge ir tvirtovėje keitėsi aukšti viršininkai ir T. Ševčenkai gyvenimas truputį palengvėjo. Leido jam rašyti laiškus, retkarčiais paišyti. Galutinai jo tremtis pasibaigė tik 1857 m.. Iš viso šitoje tremtyje T. Ševčenka išbuvo daugiau kaip 10 metų. Poetas per Astrachanę, Nyžnij Novgorodą išvyko į Peterburgą. Netrukus išėjo kitas įsakymas – leisti T. Ševčenkai gyventi tik Orenburge. Tačiau Nižnyje poetas, gydytojų padedamas, „susirgo“ ir kaip ligonis negalėjo vykti atgal į Orenburgą. Čia begyvendamas jis daug skaitė, susirašinėjo, paišė, parašė poemą „Neofitai“. Pas poetą ateidavo draugai ir miesto inteligentija. Jis susipažino su jauna artiste Piunova, kurią netrukus vedė.
1858 m pradžioje T. Ševčenkai leido per Maskvą važiuoti į Peterburgą. Maskvoje sutiko daugelį pažįstamų. Atvykęs į Peterburgą ima ruošti išleidimui savo knygas, piešia ir graviruoja. 1859 m. jis vėl išvyko į Ukrainą, aplankė savo gerus draugus, brolius ir seseris, kurie gyveno Kirilovkoje. Jis čia ilgai neištvėrė, nes negalėjo pakęsti baudžiavinės artimųjų būties. Nusižiūrėjo ir jau žadėjo įsigyti ant Dniepro kranto sklypelį žemės ir čia apsigyventi, bet sutrukdė areštas, ir po to jis turėjo gyventi Kijeve. Čia poetas visą laiką buvo sekamas. Netrukus per Perejeslavlį ir Maskvą T. Ševčenka išvyko į Peterburgą. Netrukus įsimylėjo jauną baudžiauninkę Haritą Dovgopolenkovą, bet ji ištekėjo už kito, o vėliau – Lukeriją Polusmakovą, su kuria, kiek pagyvenęs, taip pat išsiskyrė.
Į gyvenimo pabaigą T. Ševčenka daug neberašė. Išleido pakartotinai „Kobzarių“, rūpinosi ukrainietiško žurnalo leidyba ir padedant draugams 1861 – 1862 m. Peterburge toks žurnalas pasirodė („Pagrindas“ – „Osnova“). T. Ševčenka dalyvavo disputuose, kurie kas savaitę buvo rengiami pas Černenką. Poetas visą laiką ilgėjosi šeimyninio gyvenimo, jam įkyrėjo vienatvė. Blogėjo jo sveikata 1860 m. gruodyje jam prasidėjo vandenligė. Tuo laiku T. Ševčenka jau buvo įjunkęs į alkoholinius gėrimus. Ketino nupirkti žemės ant Dniepro kranto, vis svajojo apie šeimą. 1861 m. pradžioje jis jau nebegalėdavo užlipti laiptais, nors dar svajojo apie išvyką į Ukrainą. 1861 m. vasario mėn. 25 d. buvo jo gimimo diena ir ji praėjo poetui sunkiai kenčiant dėl savo ligos. Kitą dieną jis nulipo laiptais į savo piešimo kambarį, nugriuvo ant žemės ir mirė. Palaidojo jį Peterburge. Tačiau tų pačių metų balandžio mėnesį draugai įvykdė jo paskutinį prašymą – pervežė palaikus į Ukrainą ir perlaidojo jį aukštoje kalvoje ant Dniepro kranto, netoli Kanevo miesto.
Ševčenkos lyrika dvelkia ilgesiu, užuojauta paprastiems Ukrainos žmonėms. Kai kuriose eilėse labai subtiliai apdainuota Ukrainos gamta ir jos didžioji upė Dniepras. Daug poeto eilių virto liaudies dainomis, nes jos parašytos liaudies dainų stiliumi, yra labai lyriškos. Kas be ko, kai kuriose poemose ir eilėse ryškiai skamba prievartos, pavergimo ir revoliucinio išsilaisvinimo bei kovos motyvai.
Bibliografija
Vertimai į lietuvių kalbą:
Eilėraščiai ; Poemos ; Drama / Tarasas Ševčenka ir kt.. - Vilnius : Vaga, 1988. - 558 p
Eilėraščiai / Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955. - 106 p
Eilių vainikėlis / lietuvių kalbon išvertė ir Liudas Gira. - Seinai : Laukaičio, Dvarnausko, Narjausko ir B-vės sp., 1912. - 56 p.
Kobzarius : [poezijos rinkinys]. - Vilnius : Vaga, 1961. - 366 p.
Poezija. - Vilnius, 1951. - 132 p
